Kelias, vedantis į nežinomybę

Prologas

Eilinį kartą Linetę užplūdo prisiminimai apie lemtingąjį rytą įvykusį įvykį, kuris pakeitusi jos gyvenimą visiems laikams. Du tūkstančiai devintųjų spalio tryliktosios rytą ji pabudo, kai saulė dar nebuvo patekėjusi ir miestą gaubė sutemos. Atmerkusi tamsiai mėlynas akis, tamsiaplaukė užuodė sparčiai besiskverbiantį į kambarį aitrų dūmų kvapą. Jausdama vis labiau širdį užvaldantį siaubą ir stiprėjantį gerklės graužimą, ji kelis kartus sukosėjo.

Visa širdimi trokšdama išsigelbėti nuo mirties, Linetė išlipo iš savo lovos. Bet jau buvo per vėlu. Liepsnų liežuviai, ketinę pasiglemžti namus jau buvo pasiekę ir mergaitės kambarį.

Liepsnoms apsupus mažylę iš visų pusių, ji išgirdo lauke pagalbą šaukiančius žmones. Susirinkusieji vieni kitiems be perstojo kartojo lyg užsikirtusios plokštelės, kad pastate yra trys asmenys.

Jausdama, kaip nuodingi dūmai lyg grandinės lėtai vijosi aplink jos plaučius, demsė girdėjo, kaip po amžinybės atvažiavo gaisrininkai. Stengdamasi nepaspringti savo pačios be perstojo byrančiomis ašaromis ir neužtrokšti ūmai tapusiame ankštame miegamajame, tamsiaplaukė klausėsi, kaip nepažįstamieji įvertino jos namus siaubiantį gaisrą.

- Ugnis per smarkiai išplitusi. Mums nepavyks išgelbėti nei vieno iš žmonių,- tie žodžiai, kuriuos kažkuris iš ugniagesių ištarė smalsuoliams, Linetei nuskambėjo kaip mirties nuosprendis.

"Man labai baisu." - mąstė mergaitė desperatiškai dairydamasi po patalpą, kurios kone kiekvieną kertelę buvo prarijusi ugnis. "Noriu rasti būdą, kaip ištrūkti iš šio pragaro, bet esu visiškai bejėgė."

- Neliesk manęs!- iš visų jėgų suriko mažylė, ugnies liežuviui palaižius ranką.

Bet tamsiaplaukės riksmas ir beviltiškas noras išsigelbėti ugnies nesustabdė. Nors liepsna ją apsupo, bet Linetė nejautė to pragariško karščio, kuris prieš akimirka atrodė toks nepakeliamas ir pranašaujantis nepaprastai skausmingą mirtį. Namas, kurį dar neseniai grasino pasiglemžti liepsnos, buvo padengtas ledu.

Iš nuostabos ir siaubo paklaikusiomis akimis, tarytum zombis mergaitė žingsniavo ledu, kuris neatrodė slidus. Jusdama šaltį, privertusi ją akimirksniu užgniaužti visas širdyje siautusias emocijas, mažylė ėjo neskubėdama ir dairydamasi į šalis. Nors ir žinojo, kad protingiausia būtų kuo skubiau išeiti iš nestabilaus ir apdegusio pastato, bet Linetė patraukė siauru koridoriumi, vedančiu į savo tėvų kambarį. Kai po ištisos amžinybės pagauliau pasiekė savo tikslą, mergytė išvydo tarp švelnios karamelės atspalvio erdvios patalpos gulinčius du apanglėjusius kūnus. Žvelgdama į savo mirusius tėvus, ji nejautė nieko išskyrus tą patį šaltį susimaišiusi su jausmu, kuris vertė ją manyti, kad visai, ką matė buvo ne tikra.

Nuo protą, širdį ir sielą paveikusio sąstingio, žmonių vadinamu šoku, tamsiaplaukė negalėjo blaiviai mąstyti. Būtent dėl šios priežasties užuot susmukusi ant pajuodusių grindų ir graudžiai pravirkusi, ji išlėkė it kulka iš staiga susvetimėjusio namo. Ten mergaitę pasitiko nustebusių žmonių žvilgsniai.

- Snieguolė!- dalis nepažįstamųjų skandavo vardą, kuris jai buvo nepažįstamas ir nemielas.

Tą dieną, kai žuvo tėvai, ne savo noru mergaitė tapo Snieguole. Nors jos tikrasis vardas Linetė, bet ji kažkodėl buvo žmonių palaikyta visiškai kitu asmeniu.

Ji būtų galėjusi klykti iki pamišimo, kad nėra Snieguolė, bet ar jie būtų patikėję, kad juodaplaukė mėlynakė mergaitė staiga tapo sidabraplauke, turinčią ledo spalvos akis? Net oda tos nepažįstamosios, kuria Linetė tapo buvo daug šviesesnė. Kartais ji priminė porcelianą, o kartais ledą. Sniego spalvos sparnai atsiradę iš nežinia kur mergaitei suteikė nežemiško įvaizdžio, o ta trumpa, karnavalinė suknelė papuošta blizgučiais... Su ja mažylė atrodė it nužengusi iš pasakos princesė.

Daugybę kartų prisimindama tą sceną, kurioje stovėjo tarp nepažįstamų žmonių, Linetė niršo ant savęs, kad užuot apsirengusi savo mėgstamiausios mėlynos spalvos rūbus vilkėjo dailią suknelę. Tą patį nuostabų apdarą, su kuriuo turėjo po trijų dienų pasirodyti vaikiškame spektaklyje ir atlikti sniego karalienės vaidmenį. Bet už vis labiausiai jai buvo pikta, kad skaudžiai tiesai smogus tiesiai į paširdžius, ji neįstengė išlikti šalta ir rami kaip vyresnieji beveik praradę visišką žmogiškumą demsai, o graudžiai pravirko ir net gi bandė prasibrauti pro minią tam, jog neleistų išvežti tėvų. Tuomet Linetė *Arkadaš buvo per maža ir naivi, kad suprastų, jog iš mirties nagų gali ištrūkti ne visi. Ir net jei pavyktų kartą nuo nelabosios pabėgti, gyvenimas nebebūtų toks pats kaip ankščiau. O pasaulėžiūra taip smarkiai pasikeistų, kad net pažvelgęs į veidrodį ir matydamas jame savo atvaizdą jaustumeis taip lyg žvelgtum į kažką kitą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodytų kaip tu.

Linetei prireikė labai daug laiko ir pastangų, kad išmoktų nuo žmonių akių paslėpti net tik savo sparnus, bet ir žaizdas. Sužalojimus, kurių neįstengė užgydyti nei vienos iš per dešimtmetį troškusių ją auginti mirtingųjų ir demonų šeimų meilė.

*Arkadaš (arkadaş) turkų kalboje reiškia draugą, bičiulį, bet mano istorijoje tokia yra Linetės pavardė.