Kelias, vedantis į nežinomybę

7

Beveik visiškai nesiorientuojantis aplinkoje žmonės nusekė antgamtinį padarą, nors labiau už viską šiam pasaulį norėjo tiesiog atsigulti ant kietos žemės ir pagaliau užmerkę pavargusias akis bent valandėlę pailsėti, ištrūkti iš žiaurios realybės gniaužtų bei atsidurti ten, kur nereikia kovoti dėl savo gyvybės ir stengtis nesiilgėti ankstesnio gyvenimo.

Trejetas keliaudamas toliau regėjo tik akimis neaprėpiamus juodos žemės plotus, kuriuose kartais pastebėdavo vieną kitą parudavusį ir merdėjantį krūmelį. Šį kartą Siuzanos ir Džano vedlys buvo lyg liežuvį prarijęs. Nors nei vienas iš bendražygių nežinojo, kas iš tiesų sukosi orko galvoje, bet juodu įtarė, jog jis tikėjo, kad jiems išsipasakojęs, prišauks kažkam nelaimę. Tai kaip žinančiam tiesą, bet bijančiam ją pripažinti asmeniui, reakcija buvo normali. Nei vienas iš mirtingųjų neketino dėl to smerkti nepažįstamojo, nes dar visai neseniai ir jie jautėsi tai pat, stovėjo kryžkelėje ir nežinojo, kurį kelią pasirinkti. Per širdį raižantį skausmą keliauti į šviesesnį rytojų pamažu pamirštant praeitį ar amžiams panirti į bekraštę tamsą ir savo dienas užbaigti beprotyje arba pulti mirčiai į glėbį.

- Mano namai... orkų miesto širdis... - po ilgos tylos prabilo ilgabarzdis. Jo akyse ėmė kauptis ašaros, o širdis išvydus vietą, kuri buvo brangi, ėmė srūti krauju. - Jie sunaikinti.

Pasak mitų ir legendų, grobuonis nejaučiantis nieko daugiau nei pyktį ir baimė stovėdamas prie orkiukų mokyklos griuvėsių, raudojo lyg žmogus praradęs viltį. Dabar milžinas, be jokio vargo galintis atimti kokio nors gyvo padaro gyvybę buvo toks silpnas ir pažeidžiamas, jog elementų valdytojams jo pagailo. Kaip ironiška, kad dabar juodu padarą, dar visai neseniai troškusi jų abiejų mirties troško paguosti.

Prie tamsiai rudos spalvos pastato likučių stovėjo vienas šalia kito tirtėdami iš baimės dešimties - dvylikos metų orkiukai. Tuo tarpu juos iš visų pusių apspitę mokytojai su medinėmis lazdomis ir savadarbėmis kuokomis stengėsi sutriuškinti kraujo ir skerdynių ištroškusias lamijas. Jų buvo tiek daug, kad dar neužbaigtos kovos pabaiga buvo aiški. Suvokęs, kad ateityje telaukia tik mirtis, vadas akimirksniu pamynė išdidumą ir sugriovė savo reputaciją. Nors nuo mažų dienų buvo prisiekęs niekada nepasiduoti, šį kartą vadas nusprendė pasiduoti priešėms, taip vildamasi sulaukti greitos ir netokios skaudžios pabaigos, kuri teks visiems kariams.

- Irzida, pasiimk su savimi keletą lamijų ir eik su jomis ieškoti kitų orkų,- įsakė lamijų vadė.

Jos plaukai buvo trumpi, raudonmedžio atspalvio. Oda priminė dramblio kaulą, migdolo formos akys - rožies žiedlapius, o tamsiai raudona uodega - gyvačių karalienę kobrą. Nors būtybė buvo liekna, bet per jos odą nesimatė išsišovę kaulai.

Šviesiaplaukė, mėlynakė gyvatmoterė lyg karė atidavė pagarbą vadei. Paskubomis apžiūrėjusi visą būrį bendražygių išsirinko iš jų penkias moteris. Išrinktosioms parodė, kad šios ateitų arčiau ir kažką pasakė gyvačių kalba.

Kai penketukas prišliaužė artyn, moteris parodė dvišakį žalią gyvatišką liežuvį. Ištarusi kažką panašaus sss, nušliaužė savo žalsva žaltiška uodega tolyn. Porą akimirkų palaukusios kitos gyvatmoterės nusekė paskui Irzidą.

Likusios lamijos pasinaudojo savo ilgomis uodegomis it kokiomis transporto priemonė tam, kad nušliaužtų į tą pačią pusę, iš kurios visai neseniai atkeliavo orkų vadas drauge su Siuzana ir Džanu.

Nei vienam iš elementų valdytojų nespėjus iššaukti savo galių, lamijų vadė nusilaižė liežuviu nuo lūpų pridžiuvusį kraują ir kažką tyliai pasakė arčiausiai buvusiai saviškei. Ši išgirdusi kalbą, kuri labiau priminė gyvatės šnypštimą, o ne žodžius, linktelėjo galvą ir nušliaužė prie orkų vado. Ji tarytum smauglys judėdama grakščiais ir greitais judesiais apsivijo padaro kūną ir pažvelgė į milžino akis. Vos judviejų akims susitikus, žaliaodis nurimo ir paniro į transo būseną. Jis taip stipriai buvo paskendęs nebūtyje, kad visiškai nepajuto, kaip aštrūs lyg skustuvo ašmenis lamijos dantis susmigo jam į kaklą, o juodi lyg naktis plaukai lietėsi prie jo odos.

Iš Siuzanos burnos išsiveržus siaubo sumišusio su neviltimi klyksmui, mergina atplėšė akis nuo apsigandusio orko ir pažvelgė į Džaną. Tačiau jau buvo per vėlu. Jis irgi jau buvo užhipnotizuotas lamijos, o pabaisų vadė mėgavosi jo silpnumu ir siurbė iš jo gyvastį.

Priblokšta skaudžios tikrovės žemės valdytoja stovėjo sutingusi lyg statula. Nors šią akimirka ji tik jautė sąstingį, žinojo, kad į širdį begalinis skausmas pasibels vėliau. Ir kai išauš ta lemtinga akimirka, ją galės išgelbėti tik mirtis. Tada ji prilygs palaimai aplankysiančiai po daugybės kančių.

"Ankščiau būgštavau, kad niekada nepamatysiu Linetės ir Kiriko bei nesužinosiu judviejų istorijos pabaigos, o dabar aš štai stoviu čia ir nežinau, ką daryti. Bandyti išgelbėti tą, kurį dėl savo jausmų ryžausi ištraukti iš tamsos, o gal pasiduoti miegui ir nugrimzti laikinai į tamsą. Galbūt turėčiau pasiduoti skausmui ir leisti jam sunaikinti mane, o gal kaip tik turėčiau pasiduoti ir melsti, kad ir mane tos siaubingos lamijos nužudytų?"- kol Siuzana mąstė, kurį iš keturių kelių pasirinkti, prie jos prišliaužė viena mirties nešėja.

Kai Siuzana pajuto, kaip šios oda prisilietė prie josios, suprato, kad kol ji svarstė, ką daryti, kažkas nusprendė už ją. Nors širdis troško, kad mergina iššauktų galias ir kovotų, ši nutarė pasiduoti, jog lamiją neapsigalvotų.

"Jei ji mane nužudys, tai bent galėsiu kitame pasaulyje susitikti Džaną." - bandė įtikinti save Siuzana.

 Po akimirkos ji pajuto, kaip kažkokios paslaptingos jėgos užliūliuota ėmė grimzti į tamsą.

Siuzana vis krito žemyn ir žemyn, kol galiausiai pasiekė bekraštės juodumos dugną. Apsupta pačios tirščiausios ir juodžiausios tamsos visatoje mergina pajuto, kaip kažkas švelnus ir šiltas palytėjo jos veidą. Tas keistas potyris privertė ją pajusti troškimą ištrūkti iš naujojo kalėjimo ir vėl išvysti šviesą. Iš pradžių jis buvo labai silpnas, bet vėliau tapo toks stiprus, kad žemės elemento valdytoja leidosi jo apakinama ir atmerkė žalias akis. Ir tada Siuzana suprato, kad ne tik ji, bet ir Džanas nemirė.

Nespėjus atsigauti po patirto šoko suvokusi, kad tai, ką neseniai palaikė mirtimi tebuvo iliuzija, Siuzana pajuto nežmonišką alkį. Šis jausmas neaplenkė ir Džano, kuris nuostabos kupinomis akimis žvelgė į priešais gulinčią mylimąją.

Nors jie ir labai troško numalšinti alkį, bet pirmiausia nusprendė įsitikinti, ar tas beprotiškas įvykis su lamijomis buvo tiesa ar tik išvargusio proto žaidimas su jais. Mergina ir vaikinas apžiūrėjo vienas kito kaklą vildamiesi išvysti bent menkiausią pabaisų ilčių paliktą žymę, tačiau jie nieko nerado. Tai, kad nei vienas iš judviejų neišvyto net menkučio įbrėžimo odoje, Siuzanos širdyje akimirksniu pasėjo paniką.

- Ar lamijos trokšdamos užmaskuoti savo darbelius sugirdė mums savo kraujo?- vien nuo minties, kad tai galėjo būti tiesa Siuzanai darėsi negera. Šią akimirka žemės valdytoja kaip niekad troško sugrįžti namo ir pabusti iš šio košmaru tapusio gyvenimo. - Ar mes netrukus tapsime kraujasiurbiais ir bastysimės po pasaulį trokšdami tik gauti kuo daugiau kraujo?! - su kiekviena akimirka klaiki nežinomybė merginą vis labiau slėgė ir vertė bijoti tiesos, į kurią netrukus bus priversta pažvelgti.