Kelias, vedantis į nežinomybę

7

Jo žodžiai lyg ledinis vanduo perliejo pašnekovę. Ji kurį laiką stovėjo sustingusi lyg statula bandydama suprasti, kodėl vyras troško pasmerkti pasaulį pražūčiai, bet taip ir nepavyko įgyvendinti troškimo. Visiškai nesisekė perprasti to, kuris it chameleonas viena akimirka galėjo būti romus ir nekaltas it avinėlis, o jau kitą planuoti kokį nors naują nusikaltimą. Galiausiai mergina pasidavė, nusprendė, kad neverta sukti dėl to galvos. Juk vis tiek jokiais žodžiais ar veiksmais neprivers Dantės imti mylėti šį pasaulį. Neverta gaišti laiko bandant įkvėpti gyvybę meilei širdyje, kurioje yra įsišaknijęs toks stiprus blogis, jog net gyvenimo nepakaktų jį visą sunaikinti.

"Kad ir kas slėptųsi už aklinos tamsos Dantės širdyje, aš neieškosiu tiesos, neaukosiu gyvenimo, kad pažadinčiau jo sąžinę."- mąstė Salomėja. "Noriu kuo greičiau dingti iš šios nemalonios vietos, ne pažinti šį mane stebintį monstrą."

Tokios mintys įkvėpė šiek tiek drąsos. Nors vis dar klaikiai bijojo žmogaus, privertusio ją žudyti, bet Salomėja nutarė neleisti baimei sustiprėti ir išginti drąsą. O efektyviausias būdas bent trumpam užliūliuoti savo vidinius demonus dvasios valdytojai pasirodė pabėgimas nuo jų. Net jeigu tai ir reikš, kad vyras tesės pažadą ir tikrai ją nužudys.

Iš pradžių nežinodama, ko tikėtis Salomėja žengė kelis žingsnius ir bailiai pažvelgė į Dantę. Tikėjosi, kad darys ką nors, jog ją išgąsdintų, privers jausti tokį skausmą, kad ši pati ims melsti mirties. Bet nieko panašaus neįvyko. Tamsiaplaukis liko stovėti kaip stovėjęs. Galbūt mąstė apie kažką, o gal tiesiog ilsėjosi, kaupė jėgas naujam puolimui. Kad ir kokia buvo tiesa, Salomėjai ji atrodė nesvarbi.

Priešas bet kurią akimirką galėjo pabusti iš sąstingio, todėl mergina nutarė sprukti it akis išdegusi.

Pasiekusi išėjimą iš pastato Salomėja sustojo atsikvėpti. Žinojo, kad neturėtų stoviniuoti, bet norėjo įsitikinti, ar kur netoliese nesusisukiojo koks nors Dantės pakalikas.

Prireikė vos kelių akimirkų, kad visa širdyje rusenusi drąsos liepsna užgestų ir ją vėl perskrostų klaiki baimę. Jausdamasi, kaip niekad maža ir bejėgė mergina nudelbė akis žemyn, kad tik nereikėtų žiūrėti į keturis klaikius siaubūnus laukiančius lauke.

Salomėja buvo taip stipriai užvaldyta jausmų, jog net neišgirdo kaip ją atsivijo Dantė.

- Ar tau patinka mano kūriniai?- Salomėja išgirdusi vyro balsą ir pajutusi jo alsavimą krūptelėjo.

Jos reakcija prajuokino šalia stovėjusį pašnekovą.

- Dabar turėtum bijoti ne manęs, o jų,- susitvardęs ištarė Dantė.

Dvasios valdytoja nedrąsiai pažvelgė į šiurpųjį ketvertą... Šiurpusis ketvertas - ugnies žmogus, kurio storus ir iš pirmo žvilgsnio nepaprastai tvirtus šarvus laižė trispalvės liepsnos liežuviai; hidra - trigalvė alyvuogių atspalvio gyvatė savo išvaizda, primenanti drakoną, milžiniškas bei skaidrus it krištolas oro sūkurys, kuriam pilki akmenys įkalinti oro sraute atstojo rankas ir akis; maždaug pusantro metro ilgio rupūžžuvė, kurios nedailią išvaizdą dar labiau pabrėžė juodi šikšnosparnio sparnai... Jie visi laukė savo niekingo valdovo įsakymo.

Žvelgdama į grėsmingus sutvėrimus Salomėja patikėjo, kad ketvertas iš tiesų gali būti pavojingesnis už Dantę. Tik tas tikėjimas nepadėjo pasijusti geriau, o priešingai tik sustiprino siaubą. Šis paskleidęs po organizmą savo nuodus privertė merginą virpėti nuo šalčio.

Salomėja troško, kad tai, kas vyksta būtų netikra, o susapnuota. Troško, jog šis klaikus košmaras pasibaigtų ir jį galėtų sugrįžti atgal į ateitį. Nors svajoklės noras buvo labai stiprus, bet vien jo jėgos nepakako atverti magišką portalą ir atsidurti pažįstamame pasaulyje.

Galiausiai susitaikiusi su tuo, kad visata neišpildys jos troškimo, mergina privertė savo sustirusį kūną judėti. Žengusi kelis žingsnius į priekį stabtelėjo. Nors ir būgštavo, kad pabaisos gali bet kurią akimirką netikėtai ją užpulti, vis tiek šioms atsuko nugarą ir pažvelgė į jų iššaukėją.

- Kodėl jie čia?- paklausė Salomėja.

Išgirdusi savo klausimą mergina mintyse nusikeikė, kad neįstengė patylėti ir taip išsidavė, jog nepaisant sielą luošinančio siaubo troško sužinoti tiesą. O toji tiesa galėjo būti tokia siaubinga, kad galbūt būtų geriau jos niekada nesužinoti. Salomėja buvo girdėjusi žmonės sakant, kad tiesa išlaisvina nuo kančių ir nežinomybės. Bet jai pačiai teko patirti, kad kartais būna priešingai. Kartais verčiau meluoti, nes tikroji tiesa gali sugriauti gyvenimą ir pasmerkti amžinom kančiom ir nežinojimui, kaip užsigydyti širdies ir sielos žaizdas.

- Aš norėjau pamatyti, kaip reaguosi sužinojusi, kad tau teks nužudyti kitus elementų valdytojus,- prisipažino Dantė.

Salomėja norėjo, kad jis kuo greičiau atsakytų į klausimą, bet nedrįso paskubinti pašnekovo. Geriau jis tegul kuo ilgiau šneka. Gal per tą laiką pavyks sugalvoti, kaip pabėgti iš pastato neatkreipus į save keturių pabaisų dėmesio!

- Nors man patiko tavo reakciją ir jaučiu stiprų norą tęsti pradėtą žaidimą, bet tam nėra laiko,- toliau kalbėjo vyras. - Dėl šios priežasties aš esu priverstas prisipažinti, kad tau melavau. Nuo pat pradžių žinojau, kad ne tu, o mano kūriniai sunaikins išrinktuosius.

Sužinojusi tiesą mergina turėjo šokinėti iš laimės, kad daugiau neteks susitepti rankų krauju, bet nejuto jokio džiaugsmo. Salomėjai ėmė atrodyti, kad dabar tai jau tikrai Dantei nebeliko jokios priežasties, dėl kurios turėtų ją palikti gyvą. Nežinodama, ko griebtis, kad išgyventų ji atsigręžė atgalios. Įsmeigė akis į kelią, vedantį į pastatą. Tikėjosi pajusti siaubą, nejaukumą... Bet ką, kas vertų jaustis prasčiau. Bet nepajuto jokios neigiamos emocijos. Dabar tas nelemtas pastatas neatrodė it kalėjimas, o buvo lyg ramybės oazė chaoso liūne. Vienintelė vieta, kurioje galėjo pasislėpti nuo pabaisų. Nors tai buvo viso labo tik iliuzija, dvasios valdytoja leidosi jos apakinama ir nusprendė bėgti į vidų.

Kaip ir ankščiau Dantė nebandė merginos sustabdyti. Tyčia laukė, kol ji pradings pastate.

Kai Salomėjos žingsniai nutolo, vyras leido pabaisoms sugrįžti į slėptuves ir įėjo į šventyklą.