Kelias, vedantis į nežinomybę

1 (antra dalis)

Azūrė žvelgdama į pasaulį nuostabos ir siaubo kupinomis akimis, niekaip negalėjo patikėti tuo, kad ją, merginą nuo pat vaikystės švelniai tariant negalėjusią pakęsti klasikinės muzikos, užbūrė nepažįstamosios atliekama arija. Gal kas nors kitas būdamas jos vietoje tai būtų palaikęs dangaus atsiųstu ženklu ir savo likusį gyvenimą paskyręs tarkim klasikinių muzikos kūrinių atlikimui, tačiau ji nebuvo tokia naivi, kad tikėtų tokiais paistalais. Kitaip nei žemės gyventojai Azūrė netikėjo rojaus egzistavimu ir nepuoselėjo tuščių vilčių, kad ištikus nelaimei kas nors atskubės į pagalbą ir visas problemas išspręs už ją pačią.

"Per kelias minutes negalėjau pamėgti to, kas visuomet buvo nemiela mano ausims." - mąstė mergina su lig kiekviena akimirka vis labiau ir labiau skęsdama muzikos garsuose. "Tie moters dainuojami žodžiai... Jie tokie svaigus ir hipnotizuojantis." - ūmai jai tarytum akis atsivėrė ir Azūrė pagaliau suprato, kodėl taip staiga buvo apkerėta šviesiaplaukės balso. "Regis, netyčia pakliuvau į sirenos paspęstus spąstus."

Nors garbanė labai stengėsi, bet niekaip negalėjo nuleisti akių nuo dailios ir lieknos žmogystos, be perstojo šukuojančios savo susivėlusias plaukų sruogas ir nei akimirkai nenustojančios jos hipnotizuoti savo sopranu.

Kai varnalizdis buvęs ant sirenos galvos virto nuostabia šukuosena, moteris padėjo šukas prie pilkojo akmens ir atsigręžė į atėjūnę. Pilkai mėlynų akių savininkė man maloniai nusišypsojo. Matydama nuoširdžią šypseną trumpai sekundės dalelytei Azūrė patikėjo, kad tarusi keletą žodelių būtybė ja išvaduos iš transo ir leis keliauti savo keliais, bet vėliau, kai ši užuot įgyvendinusi jos norą troškimą apnuogino dantis... Būtent tada, kai Azūrės gintarinės akys pastebėjo aštrias lyg skustuvo ašmenis baltas iltis, ir ji suprato, kad akistata su blondine geruoju nesibaigs bei kažkuriai iš judviejų šiandien teks mirti.

- Kokie jūs žmonės nuspėjami,- tarė nepažįstamoji skrosdama merginos veidą, rodės kiaurai veriančiomis akimis. - Įsivaizduojate esą visagaliai, tačiau vos išgirdę mano balsą, tampate bevaliomis marionetėmis. Lyg drugeliai skrendate vis arčiau ir arčiau pavojingos liepsnos, kol galiausiai pasiekę liepsnojantį laužą aklai puolate į liepsną ir virstate pelenais. Ir dėl ko paaukojote gyvenimą?! Dėl akimirkos malonumo? - su lig kiekviena akimirka šviesiaplaukės balsas vis labiau kilo. - Jei tik būtumėte atsparesni mano vilionėms...- ūmai sirenai nutilus, jos žibanti uodega pavirto dvejomis grakščiomis ir ilgomis lyg stirnos kojomis. - Tačiau jus vos išgirdę ar išvydę ką nors gražaus akimirksniu pametate galvas ir pamirštate, kad patys nuostabiausi dalykai turėti savyje kažką šiurpaus ar net pragaištingo.

Azūrės protas vis dar buvo paveiktas stiprios įtaigos, o kūnas atsisakė paklusti, nors ji mažiausiai tūkstantį kartų bandė pajudinti bent pirštelį. Jausdamasi kaip niekad silpna ir bejėgė mergina tegalėjo spoksoti į savo budelę.

Moteris išvaizda, primenanti deivę, vilkinčia dailią, žėrinčią sidabru ir nesiekiančia suknelę, lėtai pakilo nuo akmens. Tykiai prisėlinusi prie savo aukos lyg tigrė, būtybė plačiai išsižiojo.

"Man galas." - pamanė merginą tą akimirka, kai būtybė aštrius dantis prikišo jai prie pat veido.

Azūrė jausdama nepažįstamosios alsavimą, suprato, kad netrukus jos gyvenimas bus baigtas. Nors ir žinojo, ką jai jau buvo paruošusi ateitis, bet vis tiek jai buvo apmaudu, kad kelionės po Elementeriumą metu jai taip ir nepavyko išpirkti savo nuodėmių ir atkeršyti Dantei už savo brolio mirtį. Jusdama gumulą gerklėje ir iš visų jėgų stengdamasi užgniaužti, trokštančias iš akių pabirti tarytum perlus ašaras, mergina laukė, kol viskas pasibaigs ir jos kančios pagaliau bus amžiams nutrauktos.

Kai Azūrė jau buvau tikra, kad pasimėgavusi jos baime sirena, atliks savo juodą darbą, jos šviesūs antakiai ir maža lyg lėlės nosytė susiraukė. Kelias akimirkas uosčiusi orą tarytum šuo būtybė taip garsiai suklykė, jog Azūrei atrodė, kad jos  ausų būgneliai netrukus sprogs. Trumpam garbanę apkurtinusi vilioklė atsitraukė. Ji žengusi kelis netvirtus žingsnius, tyčia parkrito ant žolės ir ėmė ridentis tolyn lyg sportininkė, negalinti ištverti nei valandėlės be kūlvirsčių.