Kelias, vedantis į nežinomybę

10

Vos peržengusi per slenkstį Linetė atsidūrė tamsiame koridoriuje, apšviestame tik blausios elektros lemputės šviesos, kuri buvo tarytum nebylus įrodymas, kad kažkas tame name vis tik buvo.

Lėtai žingsniuodama tolyn mergina be jokio gailesčio vieną po kito gadino iš storų, šilkinių gijų numegztus voratinklius. Be vorų meno šedevrų, kuriuos kartkartėmis tekdavo nusiimti nuo veido ar išsikratyti iš plaukų, Linetės kelyje pasitaikė kelios nudvėsusios ir bjauriai dvokiančios triušio didumo žiurkės. Prie graužikų rikiavosi didelis būrys mėsinių musių, kurios nei kiek nesibodėjo tuo, kad palei jų grobį buvo kelios mažytės ir sudžiuvusios išmatų krūvelės.

Genama nežinomos jėgos vis pirmyn vandens valdytoja iš visų jėgų stengėsi neužkliūti už gyvūnų maitų ir fekalijų. Atsargiai lyg balerina trokštanti atlikti be priekaištų visus sudėtingus judesius ji tolo nuo savo bendražygių, kol galiausiai pikti kerai išblėso mergina tapo laisva lyg paukštis. Nors atgavusi vieną iš pačių brangiausių dalykų gyvenime Linetė galėjo sugrįžti atgal, bet ji nutarė apsidairyti, nes nepaisant to, kad nenorėjo būti klaikiajame name buvo smalsu sužinoti, kodėl tas vaiduoklis būtent ją pasirinko.

Trokšdama numalšinti smalsumą Linetė ėmė dairytis į šalis. Neilgai trukus mergina netoliese pastebėjo prieblandoje skendinčias dvejas duris. Vienos iš jų buvo kairėje pusėje, o kitos dešinėje.

"Ir vienoje, ir kitoje patalpoje gali būti taip tamsu, jog žmogiškomis akimis neįstengčiau nieko įžiūrėti." - mąstė sidabraplaukė.

Nors mintis, kad teks prišaukti širdyje tūnantį blogį visiškai jos neviliojo, bet nebuvo kitos išeities. Sunkiai atsidususi mergina privertė sutelkti visas mintis į neapykantą Dantei. Ji visomis išgalėmis bandė snaudžiantį pyktį paversti pavojinga ir visa griaunančia jėga. Po begalės nesėkmingų bandymų Linetei pavyko sustiprinti tą neigiamą emociją iki maksimumo, kuris privertė jos ledo spalvos akis pavirsti demoniškomis.

"Nežinau, ar ilgai man pavyks išbūti atsiribojus nuo žmogiškosios pusės, bet tikiuosi, kad to pakaks, kad išvysčiau tai, kas tūno pasislėpęs kone aklinoje tamsoje." - su lig šia mintimi mergina priėjo prie artimiausių išblukusios levandos spalvos durų ir jas atidarė. Netrukus Linetės nosį pasiekė daug stipresnis už žiurkių maitos dvokas.

Nemalonus dvokas akimirksniu sutrupino mėlynojo elemento valdytojos sukurtą sieną ir privertė ją jaustis tarp kūjo ir priekalo. Negalėdama visiškai išjungti žmogiškumo, bet ir tuo paversti savo akis normaliomis ji grūmėsi it įniršęs žvėris su noru vemti. Vos įstengdama pasipriešinti šlykščiajam palydovui mergina tykiai ir lėtai įėjo į ankštą lyg batų dėžutę patalpą. Atsidūrusi nešvariame kambaryje Linetė pirmiausia į grindis it kaupdama drąsą prieš susidūrimui su siaubingu ir neišvengiamu dalyku. Juodai baltos kaip šachmatų lenta plytelės buvo suteptos sukrešėjusio kraujo lašais. Tai, ką išvydo sau po kojomis  Linetė buvo gėlytės palyginus su, kas jos dar laukė pažvelgus aukštyn.

Nebijodama susitepti rankų, Linėtė jas įmerkė į raudonos spalvos vandenį ir nepažįstamosios panardintą į skystį veidą pasuko į save. Vos pažvelgusi į baltą lyg popierius būtybės veidą ir negyvas vaiskiai mėlynas akis, mergina suprato, kad būtent tą negyvėlę matė fontane ir paneriančią į smėlį. Linetė suvokusi, kad tai tos nelaimingosios nerami ir besiblaškanti tarp dviejų pasaulių siela buvo priversta ją atvilioti į šį namą, paklaiko iš baimės.

Atplėšusi rankas nuo ledinio kūno, kuo skubiau jas ištraukė iš vandens ir atšoko nuo baltos vonios lyg nuplikyta. Sunkiai alsuodama Linetė atbula išėjo iš kambario. Atitolusi nuo nepažįstamosios pakankamai, kad nematytų jos perpjautos gerklės ir persuktų į priešingą pusę nei turėtų būti kojų, demsė apsisuko. Nei akies krašteliu nedrįsdama pažvelgti atgalios ji apgraibomis surado durų rankeną, ir tvirtai ją suspaudus uždarė įėjimą į klaikųjį kambarį. Pajutusi širdį užplūstantį palengvėjimą, kad daugiau neteks matyti tos nepažįstamosios kūno, Linetė lyg viesulas išskuodė iš pastato.