Kelias, vedantis į nežinomybę

2

Dvi draugės, negalinčios pažaboti savo jausmų buvo priverstos juose lyg jūroje skęsti. Viena nuo kitos skiriančio ir jas abi supančio pasaulio atsiribojusios merginos žvelgė į skirtingas puses. Siuzana buvo akis nudelbusi į nepriekaištingai išblizgintą staliuką, o Linetė užsidėjusi ant veido šaltumo kaukę, žvelgė priešais save. Nors širdyje vyravo prieštaringi jausmai, bet ji kitaip nei Siuzana sugebėjo nuo kitų atsitverti nematoma siena, pro kurią kiti neįžvelgė to, kas dėjosi jos viduje.

Kas žino, kiek laiko bičiulės taip būtų sėdėjusios paskendusios savuosiuose pasauliuose, jei prie jų staliuko nebūtų sugalvojęs prieiti vienas žmogus.

Linetė pamaniusi, kad prie judviejų nusprendė prikibti, koks dėmesio ieškotojas, pažvelgė į prie Siuzanos sustojusį asmenį. Ji nejausdama jokios gėdos paslapčia atsargiai tyrinėjo tvirto sudėjimo juodaplaukį vaikiną, lyg kokį galintį grėsmę kelti objektą. Bandė prisiminti, ar šį kada nors matė ankščiau. Ilgai sukti galvos nereikėjo, nes neprabėgus net minutėlei mergina prisiminė, kad nepažįstamąjį, dievinantį juodą bei tamsiai rudą spalvas, regėjo ne kartą kalbantis su Džanu Krusu.

- Atleiskite, bet negalėjau tiesiog sėdėti sudėjęs rankas ir nieko nedaryti, kai tokia graži mergina kaip jūs verkia,- tarė jis pažvelgęs į kančios iškreiptą Siuzanos veidą.

Siuzana vos išgirdusi jo skambų, žemą, balsą pakėlė akis ir ašarotomis akimis pažvelgė į atėjūną. Judviejų akims susitikus, mergina pajuto, kaip jos skruostai ėmė liepsnoti iš gėdos, kad nepažįstamasis pamatė ją tokią silpną ir pažeidžiamą.

Tuo tarpu Linetė nusprendė pasinaudoti puikia proga, kad kol kas atėjūnas į ją nekreipė dėmesio, ir dar sykį bent akies krašteliu dirstelėti į jo bronzinį ovalo formos veidą.

Prieš kelias akimirkas jaustą susidomėjimą tamsiaplaukiu ūmai pakeitė kitas, daug stipresnis jausmas. Jis privertė demsę pajausti kaip jos lyg paprastos mirtingosios, trokštančios įsimylėti širdis imtų plakti greičiau nei įprastai.

Nors labai stengėsi, bet Linetė niekaip negalėjo atplėšti akių nuo vaikino. Tai vienu metu ir stebino ir velniškai siutino.

Kol draugė bandė suvaldyti savo jausmus ir išsilaisvinti iš paslaptingos jėgos pančių, Siuzana bandė įveikti susikaustymą ir išlementi bent žodelį. Tačiau tai padaryti jai buvo labai sunku, nes vien nuo įdėmaus nepažįstamojo žvilgsnio jautėsi nejaukiai.

Suvokęs, kaip stipriai veikė Siuzaną, jis nusigręžė nuo jos. Nusprendęs rudaplaukei leisti atsikvėpti, tamsiaplaukis pažvelgė į savo vis dar kovojančią su viduje šėlstančiais jausmais stebėtoją.

Linetei pakako tik kartelį pažvelgti tiesiai į skvarbias, juodas migdolo formos akis, kad ji pajustų keistą troškimą visiškai nepažįstamam žmogui patikėti net pačias tamsiausias savo paslaptis. Tas keistas troškimas dar labiau išmušė iš vėžių nei ankščiau protą užvaldžiusios emocijos, mat ji dar niekuomet nebuvo taip stipriai troškusi pasitikėti kokiu nors žmogumi, o ypač nepažįstamuoju. Nors žvelgdama į atėjūną mergina ir jautėsi taip lyg vienu metu žvelgtų ir į visiškai svetimą, ir artimesnį net už jos tėvus asmenį, net neketino pasiduoti jausmams ir leisti atsitiktinai sutiktam žmogui tapti jos gyvenimo dalimi.

- Aš... - silpnas Siuzanos balsas juodu pažadino iš sąstingio ir privertė sugrįžti į realybę.

Kai dvi poros akių akimirksniu įsmigo į ją, Siuzana pasijuto nesmagiai. Nors ji neprisipažino, tačiau Linetė suprato, kad draugė nėra pratusi šnekučiuotis su nepažįstamaisiais būdama tokios būsenos, kai labiausiai už viską norėjosi prasmegti skradžiai į žemę.

- Jūs tikriausiai laukiate Džano,- nusprendė palengvinti merginos kančias juodaplaukis.

- Iš kur jūs žinote?- išdrįso paklausti šiek tiek tvirčiau pasijutusi Siuzana.

Siuzana troško sužinoti, kaip nepažįstamasis sugebėjo sužinoti, tai apie ką ji garsiai neprasitarė.

Vaikino ištarti žodžiai įžiebė brunetės širdyje mažą vilties kibirkštėlę ir susidomėjimą. Nors ji niekuomet nebuvo žiauri, tačiau šį kartą elgėsi siaubingai neleisdama šiems dviems nuostabiems jausmams plėstis ir užpildyti kiekvieną net ir pačią tolimiausią proto, širdies ir sielos kertelę.

- Jis yra pametęs dėl jūsų galvą,- ūmai mergina ėmė nebekontroliuoti savo reakcijos. Viltis, dar visai neseniai paklususi savo valdovei, užėmė jos vietą ir parodė, kad tik ji pati sau gali būti šeimininkė. - Mano draugas tikrai tai jums būtų pats šiandien pasakęs, jei nebūtų pasijautęs prastai,- tamsiaplaukis atsargiai dėliojo žodžius lyg norėdamas kažką nuslėpti, tačiau to Siuzana nepastebėjo, nes išnirusi iš tamsos, vėl ėmė regėti pasaulį pro rožinius akinius.

Jausdamasi nepaprastai laiminga, kad jos meilė nėra be atsako, Siuzana nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga. Trokšdama taip lengvai neleisti išeiti žmogui, sugrąžinusiam jai viltį, nusprendė jį kiek įmanoma labiau iškamantinėti. Trokšdama pagilinti žinias apie Džaną, ji dar ilgai uždavinėjo klausimus Kirikui Samirui (taip judviejų pokalbio metu prisistatė nepažįstamasis). Iš pradžių ji ko nors teiraudamasi jautėsi nejaukiai, bet vėliau tas jausmas dingo.

Kuo ilgiau Linetė klausėsi judviejų pokalbio, tuo labiau nuobodžiavo. Kitaip nei iš laimės vos galinčiai nustygti vietoje draugei jai visiškai nerūpėjo, kas patiko ponui nuostabiajam ir ko jis negalėjo pakęsti.

- Ar jūsų draugė yra nebylė?- po kurio laiko pasiteiravo Kirikas. - Negirdėjau, kad ji ištartų bent žodelį.

Kirikas tikėjosi, kad tai paskatins iki šiol tylėjusią lyg vandens į burną prisėmusią merginą prabilti ir pagyvinti pokalbį, kuriuo nuoširdžiai mėgavosi tik skrajojanti padebesiais Siuzana. Bet jis net nenutuokė, kad ištarti paprasti ir iš pirmo žvilgsnio atrodantys visiškai nekalti žodžiai Linetei primins kai ką siaubingo. Kai ką, ko net klaikiausiame košmare nenorėjo prisiminti.