Kelias, vedantis į nežinomybę

21

Linetė ir Kirikas sugrįžę į kambarį, primenantį neseniai patirtus judviejų skaudžius išgyvenimus, išvydo Azūrę. Ji iš plieno atspalvio virdulio pylė verdantį vandenį į išmargintą smulkiomis mėlynomis gėlėmis puodelį. Tas vaizdas stipriai šokiravo Linetę, nes tik dabar ji prisiminė, kad šioje patalpoje nebuvo nei vienos rozetės. Jei smalsusis vaikinas, trokštantis ištyrinėti kiekvieną merginos lūpų kampelį vien savo buvimu šalia nebūtų trukdęs Linetei blaiviai mąstyti, tai viskas būtų kitaip. Ir dabar nereikėtų niršti ant savęs, kad ankščiau tokių svarbių detalių nepastebėjo.

Jausdama, kaip pyktis ėmė pamažu širdyje ėmė augti, Linetė pabūgo, kad jei jo laiku nenumalšins, tai pati save iš vidaus sudegins. Mergina galėjo rinktis iš daugybės būdų, kurie būtų padėję jai užsimiršti pasirinko paskendimą mintyse. Ji pasiklydusi laike, vėl išvydo save visiškai palaužtą, iš naujo išgirdo kiekvieną savo ir Kiriko ištartą žodį ir jautė tuos pačius tik jau daugelį kartų silpnesnius jausmus.

- Šios nuotraukos,- mergina ašarų kupinomis akimis pažvelgė iš pradžių į šalia savęs, gulintį atverstą nuotraukų albumą, o tik vėliau priešais save. - Jos man primena tai, ką praradau. Kaip ir šis namas. Nors jis nebeatrodo toks kaip seniau, bet man jis brangus, nes jame patyriau daugybę gražių akimirkų,- ji trumpam nutilo ir atsigręžė į savo pašnekovą, kurio dar nenorėjo paleisti iš glėbio. - O kas tau primena brangius žmones?

- Neturiu nuotraukų, kurios man primintų tėvus, nes trokšdamas nebejausti to mane lėtai žudžiusio skausmo, sudeginau jas,- Kiriko balsas buvo toks liūdnas, kad merginai net širdį suspaudė. - Nei vieno jų daikto nepasilikau sau. O namas, kuriame ankščiau gyvenau...- vaikino balsas ūmai užlūžo. Pajutęs, kaip kalbant apie praeitį sudrėko akys, jis lyg susigėdęs nusisuko nuo Linetės. - Teta jį pardavė, nes nei vienas iš mudviejų nenorėjo šiame gyventi. Mes manėme, kad jei išsaugosime jį, bus tik sunkiau susitaikyti su netektimi.

"Ar tai padėjo bent šiek tiek numalšinti ilgesį ir skausmą?"- troško paklausti garsiai Linetė, bet taip ir neišdrįso.

- Vienintelis dalykas, kurį išsaugojome tai senelio namas,- kalbėjo toliau Kirikas. - Tetai nekilo ranka jo parduoti, nes šis jai buvo per ne lyg brangus priminė seniai prabėgusias vaikystės dienas ir jaunesnę seserį. Ne suaugusią moterį, kurią pažinojau, o mažą, išdykusią mergaitę. Būtent tokią Tara ją norėjo ir priminti.

- O kaipgi tu?- paklausė nustebusi Linetė. - Kokią tu ją norėjai prisiminti?

- Laimingą,- atsakė Kirikas. - Kas kartą mintyse regėdamas besišypsančius ją ir tėtį troškau, kad jie sugrįžtų. Bet šis noras niekuomet neišsipildė. Tai, kas prarasta amžiams, negali būti sugrąžinta, tiesa?

- Taip. Kad ir kaip norėtume artimieji neprisikels ir nebesugrįš. Jie amžiams liks kitame pasaulyje, o mes turėsime nustoti tikėti, jog kada nors viskas bus kitaip.

Prisiminimui nutrūkus, mergina kelias akimirkas liūdnai žvelgė priešais save, kol galiausiai nemalonus jausmas išsisklaidė. Tuomet ji pažvelgė į garbanę ir pamatė, kaip ji lyg pakvaišusi su sidabriniu, senamadišku šaukšteliu sėmė iš atidarytos dėžutės, pastatytos prie patefono, raudonus miltelius ir juos bėrė į garuojantį vandenį.

Net iš tolo demsė juto čili pipirų kvapą, kurio su nieko nebūtų supainiojusi.

Linetė ir Kirikas nuostabos kupinomis akimis žvelgė į merginą niekaip neįstengdami patikėti tuo, ką regėjo.

Tuo tarpu Azūrė subėrusi į vandenį beveik visą dėžutės turinį, ją uždarė ir pamaišė sodriu raudoniu nusidažiusį skystį. Po to mergina jį padėjo padėjo ant stalo. Nejausdama net menkučio baimės krislelio, Azūrė gurkštelėjo pragariško gėrimo. Toks didžiulis čili pipirų kiekis, kokį ji nurijo vienu sykiu lengvai bet kuriam kitam žmogui būtų ne tik išdeginęs gerklę, bet ir skrandį ir plaučius. Bet jai jis nesukėlė net menkučio skausmo.

- Kaip tu gali tai gerti?- Azūrė gurkšnodama aštrų ir mirtiną kokteilį, Linetei atrodė tarytum ateivė, kuri dėl kažkokios priežasties buvo apdovanota atsparumu karščiui ir aštrumui.

- Įsivaizduok, kad mano gerklė yra plieninė,- juokais pasakė Azūrė.

Tačiau jos pokštas nei truputėlio neprajuokino Linetės.

Vandens valdytoja žiūrėdama į nepažįstamąją, instinktyviai jautė, kad toji kažką svarbaus slėpė nuo jos ir Kiriko.

"Būtinai surasiu būdas, kuris man padės į dienos šviesą ištraukti tavo paslaptis." - pažadėjo Linetė žvelgdama į garbanę.

Vos baigusi gerti keistąjį gėrimą, Azūrė tvirčiau suėmė puodelio ąsą. Žvelgiant ją atrodė, kad mergina bijojo, kad jei tvirtai nelaikys puodelio, jis išsprūs iš rankų ir nukritęs ant grindų suduš. Azūrė ūmai panorusi išeiti iš kambario, pasuko koridoriaus pusėn. Jai vos spėjus žengti porą žingsnių pasirinkta kryptimi, Kirikas, panoręs kažką svarbaus sužinoti pastojo kelią.

Net iš tos vietos, kurioje stovėjo, Linetė matė, kaip krūptelėjusi iš netikėtumo mergina, kilstelėjo vieną vario spalvos antakį.

- Azūre, ar tu žinai, kur yra Siuzana ir Džanas?- Kirikas taip įdėmiai žiūrėjo į merginos veidą, jog atrodė, kad jame tikėjosi įskaityti atsakymą į savo klausimą.