Kelias, vedantis į nežinomybę

2

Akacijaus balse mergina pajutusi labai stiprią neapykantą kurį laiką stovėjo lyg vandens į burną prisėmusi. Linetė jausdamasi švelniai tariant pritrenkta netikėtos žinios niekaip negalėjo suprasti, ar ją labiau nustebino faktas, kad Kirikas buvo ankščiau įsimylėjęs jos pusseserę, ar suvokimas, kad vis tik net ir toks monstras kaip jos pusbrolis vis tik turėjo širdį. Ir net gi mylėjo taip stipriai savo seserį, jog net buvo pasiryžęs už ją keršyti. Tik gaila, kad kerštaudamas jis nuskriaudė ne tikruosius kaltininkus, o visiškai nekaltą žmogų.

Mergina buvo pasiklydusi savo jausmuose visą amžinybę, kol nuostabos įpliekstai liepsnai užgesus, pirmą kartą po ilgo laiko drįso vėl pažvelgti į mylimąjį.

Šį kartą žvelgiant į Kiriką jos širdies nekaustė baimė, nes jo tamsios akys vėl buvo žmogiškos. Jei Linetė nebūtų pastebėjusi to, kaip vaikino veidas išblyško vos jai pažvelgus į jį, o tuose ankščiau šilumą spinduliavusiose akyse apgailestavimo ir maldavimo atleisti, tai galbūt tikrai būtų patikėjusi patikėjusi, kad visa tai, kas įvyko blogo yra tik viso labo košmaras. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Net ir labai norėdama vandens ir ledo valdytoja negalėjo pakeisti ar ignoruoti fakto, kad jos pusbrolis prieš Kiriko valią pavertė jį demsu.

- Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal, tai nieku gyvu neleisčiau ugniai tavęs sužeisti, bet deja ne mano valioj kažką pakeisti. Dabar įvykus dalykui, kurio nesapnavau net savo baisiausiame košmare, tegaliu melsti tavo atleidimo ir viltis, kad kada nors sugebėsi man atleisti,- net tada, kai būdami Linetės miegamajame elementų valdytojai kalbėjosi apie skaudžius išgyvenimus juodakio balsas neskambėjo taip beviltiškai ir liūdnai. - Galbūt, jei būčiau laiku suspėjęs išgelbėti Rosą... - Kirikas neatrado savyje jėgų pabaigti pradėtos minties.

Nors jis taip ir neprisipažino, bet Linetė puikiai suprato, kad jeigu viskas būtų susiklostę kitaip, juodu greičiausiai niekuomet nebūtume pamilę vienas kito ir persimetę daugiau nei keliais žodeliais per Rosalijos vestuves, į kurias ji greičiausiai būtų pakviesta tik dėl juodvi siejančių giminystės ryšių.

Kelias akimirkas demsė bandė įsivaizduoti, kaip turėjo pasikeisti nuo judviejų paskutinio susitikimo liesa, tamsiaplaukė mergaitė, kad tokia nuobodi asmenybė, negalinti net dienos ištverti be matematinių skaičiavimų, patrauktų tokio vaikino kaip Kirikas dėmesį. Nors ir labai Linetė troško, net trumpai akimirkai negalėjo išvysti Akacijaus sesers kitokios nei ji buvo didžiojo Arkadašų ir Malekų konflikto dieną.

- Prašau, nekaltink savęs dėl to, kas įvyko,- vos spėjus Rosos atvaizdui ištirpti ore tarė vandens valdytoja.

 Nei merginos širdyje, nei balse nebuvo nei kruopelytės pykčio Kirikui, kaip ir aš tapusiam siaubingų aplinkybių auka. Vienintelis žmogus, kurį ji galėjo kaltinti dėl susiklosčiusios nemalonios padėties buvo tik pusbrolis.

 - Tu negalėjai numatyti, kad Akacijus panaudojęs įtaiga, privers tave mane sužeisti,- nors Linetė buvo visą dėmesį sutelkusį tik į norą Kiriką įtikinti, kad nejautė jam neapykantos, jos ausis ausis vis tiek sugebėjo pasiekti garsas... Garsas, kuris priminė kažkieno šokinėjimą per akmenis. Demsė būtų lengvai galėjusi prisiekti, kad tas kažkas buvo Rosalijos Malek brolis. - Vienintelis šio įvykio kaltininkas yra Akacijus. Tai jį turi griaužti sąžinė, o tave, Kirikai.

"Randai, kurie po tokių siaubingų nudegimų kaip maniškiai amžiams subjaurotų, bet kokio mirtingojo kūną, po kelių minučių taps tik istorija. Išnykus žaizdoms, ją man primins tik siaubingas šiandienos prisiminimas." - mąstė Linetė kantriai laukdama Kiriko atsakymo.

- Nors ir žinau, kad tu esi teisi, bet negaliu pakeisti savo jausmų,- Kirikui iš akių pabiro ašaros. Tie skaidrus lyg krištolas lašeliai privertė Linetės  širdyje užgesti neapykantos Akacijui ugnį ir pajusti gėlą. Skausmą, kuris užplūsdavo kiekvieną pamačius, kad jam brangus žmogus nebuvo laimingas. - Daugybę kartų bandžiau, bet man taip ir nepavyko atsikratyti jausmo, kad visiems brangiems žmonėms atnešu nelaimes.

- Tai netiesa,- tyliai ištarusi, mergina švelniai perbraukė jam per skruostą ir nuvalė ašaras. - Ar prisimeni tą kartą, kai įžengęs į mano namus, pamatei mane verkiančią?- užuot atsakęs, vaikinas tik linktelėjo. - Tada aš kaip ir tu dabar kaltinau save ir bandžiau suprasti, ką ne taip padariau, kad praradau savo šeimą. Kas žino, kiek būčiau save griaužusi ir bandžiusi įtikinti, kad tokiai kaip aš neverta gyventi, jei nebūtum pasirodęs tu ir išgelbėjęs mane nuo pražūties.

Aklas tikėjimas ir viltis. Šie du paprasti, bet tuo pačiu ir magiški komponentai, galintis padaryti stebuklus, numalšino ugnies valdytojo širdyje šėlusią audrą, ir privertė jo išblyškusį veidą vėl pamažu įgauti įprastą bronzinį atspalvį.

- Ačiū, kad neleidai man pasiekti dugno ir visiškai palūžti,- vos ašaroms išdžiuvus, ištarė Kirikas.

Kai Kiriko veido nebetemdė skausmo ir liūdesio šešėlis, Linetės širdis vėl ėmė dainuoti iš džiaugsmo, o lūpų kampučiai nejučia pakilo. Mergina labai stipriai geidė kuo ilgiau išsaugoti ją užplūdusį džiaugsmą ir mintyse lyg nuotraukoje amžiams įamžinti šią nuostabią akimirką. Vandens elemento valdytojos didelis noras ūmai subliuško lyg pradurtas balionas, kai ausis pasiekė gaili aimana. Pabudusi tarytum iš sapno, Linetė nusigręžė nuo mylimojo ir įsmeigė akis į taką, kuriuo greičiausiai ankščiau ir nuskubėjo tolyn Azūrė, ir išvydo ant devynių galybių smilčių suklupusią moterį. Net ir turėdamas prastą uoslę žmogus, būtų lengvai užuodęs nuo jos apdegusio ir žaizdoto kūno sklindančią dūmų ir keptos mėsos kvapą. Galbūt pastarasis ir būtų suviliojęs išalkusį žvėrį ar kanibalą, tačiau demsei jis atrodė toks atgrasus, kad šiai vos pavyko susiturėti neapsivėmus.

Atplėšusi akis nuo sužeistosios, Linetė akies krašteliu dirstelėjo į šiaurę, į pusę, iš kurios atėjo nepažįstamoji ir pamatė, kaip žengusi kelis žingsnius link sužeistosios, Azūrė sustojo. Trokšdama sužinoti, kokie jausmai šiuo metu šėlo variaplaukės širdyje, demsė pažvelgė į jos veidą. Tai ką mergina jame išvydo kelioms akimirkos privertė kelioms akimirkoms prarasti amą.

- Tai negali būti tiesa,- atgavusi kalbos dovaną, ištarė Linetė žvelgdama į Azūrės gintaro spalvos akis, kuriose matė ne tik nuostabą persipynusią su baimę, bet ir greitai ir grakščiai šokančias ugnies liepsnas. Jos atlikinėdamos tik joms būdingus judesius viena kitą lyžtelėdavo lyg norėdamos įsitikinti, kad tarp jų nėra prašalaičių, kuriuos reikėtų nedelsiant sudeginti. - Galbūt tu ir nesi geriausias mano sutiktas žmogus, bet netikiu, kad tu laisva valia trokštum priversti sireną patirti siaubingą agoniją,- nors ir visi įrodymai rodė priešingai, bet mėlynojo elemento valdytoja nenorėjo tikėti, kad Azūrė savininkė sužalojo šviesiaplaukę.

- Linete, tu teisi aš laisva valia nebūčiau to padariusi,- tai pareiškusi, Azūrė pasisuko į sužeistąją.

Po akimirkos Linetė pasekė jos pavyzdžiu ir pastebėjo, kad iškankinta skausmo ir ilgos kovos su mirtimi būtybė užmerkė akis ir didžiai jos nuostabai paprasčiausiai užmigo.

 - Kai jutau ledinį mirties alsavimą sau į nugarą, kai širdį buvo surakinusi baimė ir visiškai buvau palaidojusi viltį, kad išsigelbėsiu kažkas įvyko. Išvydusi liepsnas, laižančias sirenos rūbus nenorėjau patikėti seniai užmigusios galios vėl pabudo,- atplėšusi akis nuo užmigusios amžinu miegu būtybės, mergina pažvelgė į demsę. - Bet dabar supratau, kad net ir išsižadėjusi savo tamsiosios pusės nuo savo tikrosios prigimties nepabėgsi.

Kas tu ir kodėl tau tai pat paklusta ugnis?- ketino klausti garbanės Linetė, bet ją aplenkė Akacijus.

- Ar nesupažindinsite manęs su savo keistąją drauge?- jis klausiamai pažvelgė iš pradžių į Kiriką, o šiam nieko neatsakius po kelių akimirkų dirstelėjo į Linetę.