Kelias, vedantis į nežinomybę

10

Pralėkė lyg vėjas dvi su pusę savaitės. Beveik visą šį laiką Linetė praleido atlikinėdama namų darbus, kuriuos užduodavo mokytojai. Jie tikriausiai liepdami namie išspręsti sudėtingus uždavinius ar parašyti ilgus rašinius nei akimirkai nesumąstydavo, kad mokiniai tai pat norėjo turėti bent šiek laisvalaikio. Jei kas nors būtų iš Linetės klasiokų drįsęs tai pasakyti bent vienam iš jų, tai tikriausiai šie būtų tik nusijuokę ir dar labiau ėmę dusinti kitus savo nesibaigiančiomis užduotimis.

Kai kartais demsei vis tik pavykdavo atrasti laisvesnių valandėlių, ji stengdavosi jas išnaudoti bandymams sužinoti, kodėl Siuzana pradėjo jos vengti ir beveik nesilankė pamokose.

Pirmąjį kartą Linetė išvydo draugę prieš maždaug dvylika dienų nešančia į direktorės kabinetą kažkokius dokumentus, o antrąjį prie jos namų. Tą vakarą, kai mergina kaupė drąsą paskambinti Siuzanai į duris prisiminė, kaip prieš dvi dienas kalbėjosi su pora visažinių klasiokių. Nors Linetė ir labai nenorėjo turėti reikalų su tomis paskalų nešiotojomis, privalėjo jas užkalbinti, kad sužinotų Kiriko Samiro telefono numerį. Jis tikriausiai buvo vienintelis žmogus be Džano, kuris žinojo, ką visą laiką veikė Siuzana.

Vos gavusi iš ilgaliežuvių juodaplaukio numerį, Linetė ėmė ieškoti atokesnio mokykloje kampelio, kuriame netrukdoma galėtų pasikalbėti su ponu pavojinguoju. Kai po dešimties minučių demsei galiausiai pavyko surasti tokią vietą, kurioje beveik visiškai nebuvo mokinių besidžiaugiančių ilgąją pertrauką, ji surinko Kiriko numerį.

- Kirikai!- Linetė mintyse iškoneveikė save, kad vos vaikinui atsiliepus, garsiai suriko į telefoną vardą lyg būtų labai išsiilgusi jo balso, nors tai buvo netiesa. Vienintelis dalykas, kurio mergina tikrai ilgėjosi kiekvieną dieną vis labiau buvo senasis gyvenimas. Kiekvieną rytą Linetė pabusdavo jausdama begalinį ilgesį ir drauge su juo užmigdavo, nes skaudžios praeities pakeisti negalėjo. - Tu esi mano paskutinė viltis,- Linetės balsas skambėjo tuo pačiu ir desperatiškai ir melancholiškai.

- Jei šiandien tavęs nepakvietė tavo vaikinas į pasimatymą, tai iškart įspėsiu, kad neketinu praleisti šio vakaro klausydamasis pliurpalų apie poną tobuląjį,- pareiškė Kirikas. Nors mergina negalėjo pažvelgti jam į veidą, bet vien iš balso jautė, kad vaikiną kažkas smarkiai supykdė. Ir tas kažkas tikrai nebuvo ji. - Tavo mieloji draugė Siuzana savo kalbomis baigia išūžti ausis. Kiekvieną kartą išvydęs ją, mintyse maldauju, kad ji nebekalbėtų apie Džaną. O jei dar ir tu pradėsi kalbėti apie savo vaikiną, mane tikrai ištiks širdies smūgis.

Įdėmiai klausydamasi Kiriko demsė nejučia pradėjo šypsotis ir nuoširdžiai juoktis. Linetei buvo nepaprastai gera trumpam užmiršti savo bėdas ir žvelgti pasaulį ne tik liūdesio, skausmo ar pykčio kupinomis akimis.

- Visu pirma aš tau neskambinau, kad pakalbėčiau apie vaikiną, kurio dar nesutikau... - per ūmai užvaldžiusi norą vos ne iki ašarų juoktis dėl to, kad juodaplaukis manė, jog tokia kaip ji būtybė kaip galėjo susitikinėti su žmogumi, Linetė buvo priversta nutraukti ką tik pradėtą mintį. - Palauk,- paprašė mergina, kai jai pagaliau pavyko surimtėti ir vėl logiškai mąstyti. - Ką su tavimi veikia Siuzana?

- Na... - Linetė piktdžiugiškai nusišypsojo supratusi, kad sugebėjo pastatyti Kiriką į nepatogią padėtį. - Aš ir Džanas padedame jai susitaikyti su netektimi,- visas pyktis, kuri dar neseniai jautė pašnekovo balse dingo ir jo vietą merginos širdyje užėmė liūdesys. - Siuzana tau nesakė, kad neseniai mirė jos tėvai?

Nuo praeito trečiadienio niekaip Linetė negalėjo išmesti šių žodžių iš galvos, todėl trokšdama nuoširdžiai pasikalbėti su bičiule ir pareikšti užuojauta po poros dienų ji nutarė Siuzanos patykoti prie namų. Kai demsės planas išdegė, kai jai pavyko priversti savo kažkur troškusią išeiti draugę ją išklausyti, Siuzana į šią pažvelgusi apgailestaujančiu žvilgsniu ištarė kažką panašaus į "Tikiuosi man įstengsi atleisti už tai, kad ledainėje visiškai praskydau ir neįstengiau sulaikyti ašarų."