Kelias, vedantis į nežinomybę

15

- Linete, kas buvo ta moteris, su kuria kalbėjaisi?- pasiteiravo Kirikas vos spėjęs atsidurti lauke.

Linetė išgirdusi klausimą prisiminė, kaip Murleiza privertė ją matyti mirusiųjų sielų kančias ir kurį laiką jausti jų jaučiamą skausmą. Demsei pajausta gėla atrodė menkniekis palyginus su tuo, ką jos matytiems vaiduokliams ir žmonėms teko iškęsti.

Prisimindama tą siaubingą akimirką, kai tarytum susitapatino su pikų damos aukomis, paspyrė prie kojų buvusį drėgną akmenėlį. Į šį paprastą veiksmą ji sudėjo visas širdyje susikaupusias neigiamas emocijas ir netrukus pajautė palengvėjimą lyg būtų trumpam pasinėrusi į meditaciją. Bet šis palengvėjimas truko neilgai, nes netrukus mergina pajuto, kaip jos kūnas ėmė drebėti. iš Iš pradžių ji manė, kad ją taip paveikė lietus, bet vėliau suprato, jog tai buvo kažkas kito. Taip ir nespėjus išsiaiškinti drebulio atsiradimo priežasties, Linetę apėmė silpnumas. Paskui jį atkeliavo ir šaltis. Jis akimirksniu apglėbė demsę iš visų pusių savo ledinėmis rankomis. Negana to mėlynojo elemento valdytoja pajuto, kaip kažkas ėmė draskyti nugarą. Iš pradžių skausmas nebuvo labai stiprus, bet kiek vėliau tapo toks nepakeliamas, kad net iš kenčiančiosios burnos išsiveržė klyksmas, o iš akių pabiro ašaros.

Staiga pasaulis ėmė suktis. Neįstengdama išsilaikyti ant kojų šviesiaplaukė susmuko. Prieš panirdama į tamsą ji pajuto, kaip kažkieno rankos ją tvirtai apglėbė.

~*~*~*~*

- Kas jai nutiko?- sunerimusi paklausė Azūrė.

- Kai Linetės paklausiau su kuo kalbėjosi, ji nieko neatsakė tik paspyrė akmenį. O aš nenorėjau jos spausti, todėl laukiau, kol pati apsispręs ar man sakyti tiesą. Nors buvau, bet nesupratau, kas vyko. O kai pagaliau suvokiau, kad jai velniškai skauda buvo per vėlu ką nors daryti, jog sumažinčiau jos kančias.

Nutrūkus pokalbiui su Kiriku, Azūrė priėjo prie demsės. Pažvelgusi į jos išblyškusį veidą, pastebėjo permatomą, beveik visiškai nematoma ranką. Ji pirštais švelniai braukė per Linetės dešinįjį skruostą. Lyg to būtų maža, merginai pasirodė, kad savo mintyse išgirdo svetimą, bet labai panašų į Linetės balsą.

"Sparnai buvo Linetės sielos dalis. Sunaikinusi juos, ji prarado atsparumą tamsai, kuri tik ir laukia tinkamos progos nubusti ir sunaikinti žmonių planetą".

Nepažįstamajai nutilus, ranka dingo. O Kirikas tylėjo, todėl Azūrei susidarė toks įspūdis, kad jis ne tik neregėjo šmėklos galūnės, bet ir negirdėjo jos balso.

- Tavo mylimoji atliko sparnų sunaikinimo ritualo,- staiga garbanė prisiminė seną kaip pasaulis ritualą, kurio metu būdavo sunaikinimo angelo sparnai ir stebuklinga galia vadinama šventąją. Šią galią kiekvienas sparnuotasis žmogaus sergėtojas valdydavo nuo pat gimimo ir prarasdavo ją tik tada, jei už prasižengimus jam būdavo pašalinami sparnai. - Net nepasidomėjusi, koks jo šalutinis poveikis.

Kiek variaplaukei buvo žinoma brangią kainą už akimirkos malonumą arba meilę demonui arba žmogui sumokėjęs angelas būdavo ištremiamas į žemę, kurioje neišgyvendavo net poros dienų.

- Ar įmanoma ją išgelbėti?

Vaikinas žvilgsniu maldavo, kad Azūrė neatimtų iš jo vilties pamatyti atmerkiančią akis taip neseniai atrastą meilę, kurios jis nebuvo pasiruošęs šiandien paleisti. O gal jis niekuomet nebūtų pasiruošęs prarasti brangų žmogų? Galbūt Linetei mirus, ne tik žūtų dalis jo širdies, bet ir kūnas visiškai funkcionavęs? Ar įmanoma dėl prarastos meilės mirti? Šito Azūrė nežinojo, nes niekuomet nemylėjo nieko taip stipriai, kad neįsivaizduotų be to žmogaus gyvenimo.

Užuot atsakiusi gintarinių akių savininkė tik linktelėjo galvą.

Nors ji ir labai nenorėjo grįžti į namą, kuriame nosį rietė lavono dvokas, privalėjo tai padaryti, nes ankščiau būdama svetainėje pastebėjo gėlę, turinčią gydomųjų savybių. Būtent tas Azūrės regėtas augalas ir buvo stebuklingas vaistas, kuris merdėjančius, besparnius angelus išgelbėdavo nuo mirties ir jiems dovanodavo naują gyvenimą.

- Aš padarysiu viską, kas mano jėgoms, kad išgelbėčiau Linetę,- pažadėjo mergina žvelgdama į tamsias, sielvarto kupinas ugnies valdytojo akis.- Bet atleisk, negaliu pažadėti, kad ji pabudusi iš komos dar gales skraidyti.

- Tenoriu, kad ji pabustų.

- Nors nežinau, ar tu esi tikintis, bet siūlau melstis, kad viskas pavyktų ir tavo mylimoji sugrįžtų į šį pasaulį,- davusi patarimą, Azūrė paliko Kiriką ir sugrįžo į senąjį namą.

Nesidairydama į šalis ji nuėjo į svetainę. Kukliai apstatytame kambarėlyje daugiausiai vietos užėmė penkiakampio formos ąžuolinis stalas ir milžiniška sekcija. Ji buvo atremta į sieną buvusią priešais šviesiai rudą stalą.

Priėjusi prie penkiakampio formos baldo, iš jo viduryje stovėjusio molinio vazono Azūrė nuskynė kelis violetinės gėlės žiedlapius, kurie savo išvaizda priminė kalijas. Rankomis juos sutrynusi, visą lipnią masę suspaudė viename iš kumščių ir sugrįžo į koridorių ir nuėjo į pačiame jo gale buvusią virtuvę.

Apšnerkštoje, daugybę laiko nevalytoje virtuvėje Azūrei vos pavyko pusėtinai švarų puodelį, o štai arbatinuko arba virdulio, kuriame būtų galima šildyti vandenį ne. Murmėdama po nosimi nepasitenkinimo ir pykčio kupinus žodžius ji maldavo... Nors ne, tai labiau priminė reikalavimą, kad lemtis būtų maloninga ir padarytų taip, kad visos bakterijos buvusios puodelyje su delfinais nuo karščio išnyktų ir neužkrėstų Linetės organizmo kokia nors liga.

Mergina įmetusi iš žiedlapių sutintą masę į indą, rankoje stipriai sugniaužė baltą ąselę ir apsisukusi ant kulno sugrįžo į koridorių. Ji iš baimės virpančia širdimi atvėrė tualeto duris ir įžengė į nedidelį kambarėlį. Pirmą kartą gyvenime Azūrė džiaugėsi, kad niekuomet nejautė klaustrofobijos, kuri būtų dar labiau pabloginusi jos emocinę būseną.

Pamačiusi negyvėlę gulinčia vandenyje, Azūrė vos neišmetė iš rankos puodelio ir klykdama neišlėkė iš patalpos.

Kovodama su didžiule šleikštulio banga ji atsuko kraną ir kantriai laukė, puodelį užpildys gėlas ir švarus vanduo. Tai, kad vandens tiekimas nebuvo nutrauktas net tada, kai pastatas buvo negyvenamas galėjo reikšti tik, jog kažkas mokėjo už elektrą. Žmonių pasaulyje būtų tekę mokėti pinigus už tai, o šiame... Azūrė net neįstengė įsivaizduoti, kokia Elementeriume galėjo galioti valiuta.

- Ar galėtum tai išvirti?- pasiteiravo mergina išlėkusi iš šiurpiojo pastato ir į plaučius įkvėpusi gaivaus deguonies.

Azūrė galėjo ir pati užvirti vandenį, bet nenorėjo to daryti, nes kas kartą panaudojusi galias prarasdavo dalį žmogiškumo. Vis labiau darydavosi panašesnė į laukinę ir imdavo artėti prie tos akimirkos, kai medaliono galia išblės ir ji amžiams pavirs drakone.

"Galbūt tik geriau, kad atsižadėjusi savo drakoniškos prigimties ir nustojusi ugdyti savo galią pasirinkau klajūnės dalią ir žmogiškąjį pavidalą."- mąstė Azūrė. "Jei niekuomet nebūčiau išvykusi Astrajumo, drakonų planetos, nebūčiau supratusi kaip gera būti žmogumi."

- Taip, aš galiu tai padaryti,- tai ištaręs Kirikas atsargiai paguldė Linetę ant žemės.

Vaikinas savo ugningu žvilgsniu žiūrėjo į puodelį tol, kol jame buvęs vanduo užvirė ir nusidažė sodria violetine spalva ir ėmė burbuliuoti.