Kelias, vedantis į nežinomybę

30

Žiūrėdama į pajuodusias plaukų sruogas, Linetė pajuto pyktį. Jis lėtai it vijoklis išsikerojo širdyje ir vertė vis labiau neapkęsti fenikso ir trokšti jį pasivyti ir įkalinti lede, kad galėtų padalinti į dalis. Ir taip sunaikinti ta, per kurį jos gyvybė buvo pastatyta į mirtiną pavojų. Nors ir labai troško dideliam ir piktam paukščiui, bet privertė užgesti rusenančią keršto ugnį, nes buvo beprasmiška ir kvaila gaudyti vėjus.

- Kodėl judu palikote mane vieną?- vos išgirdę Azūrės balsą, Linetė ir Kirikas atsigręžė į ją.

Azūrė sunkiai alsuodama lyg visą kelią būtų ne lėtai ėjusi, o bėgusi lyg akis išdegusi, atsisėdo ant žolės.

Net ir dabar Linetė ne itin troško kam nors užsiminti apie naktinius košmarus. Bet šį kartą kitaip nei ankščiau ji žinojo, kad negalės pabėgti nuo akistatos su tiesa, todėl sunkiai atsidususi pradėjo pasakoti nuo ko viskas prasidėjo.

Prabėgo nemažai laiko, kol mergina papasakojo savo bendražygiams, ko šie nežinojo. Kartkartėmis jos monologą nutraukdavo Kirikas arba Azūrė. Ugnies valdytojas taip elgėsi, nes norėjo patikslinti kaip kurias istorijos detales ar pateikti savo nuomonę apie tai, o variaplaukė, jog užverstų nauja klausimų lavina.

Kai ilgas pokalbis pasibaigė, keliautojai pasijuto tokie pavargę, jog nutarė kol kas kelionės netęsti ir pailsėti.

~*~*~*~*

Linetei pabudus, vėl buvo vakaras. Kirikas kaip ir tą dieną, kai mergina išvydo ugnies dvasias, kepė mėsą, o Azūrė laužė panašaus į jautį gyvūno kaulus.

Demsė juodu stebėdama, girdėdama čirškančios mėsos garsą ir užuosdama jos gardų kvapą, mintyse sukūrė Azūrės čiumpančios piktai maurojantį jautį už ragų atvaizdą. Tas vandens valdytojai šmėkštelėjęs vaizdelis neturėjo nieko bendro su garsiąja fraze "Imti jautį už ragų". Bet Linetei tai nebuvo svarbu, nes ta mažytė scena jai pasirodė nepaprastai juokinga.

- Iš ko juokiesi?- išgirdusi Kiriko klausimą, Linetė krūptelėjo iš netikėtumo.

Jausdamasi nesmagiai, ji pažvelgė į Kiriką.

- Aš tiesiog...- mergina paskubomis bandė sugalvoti ką nors, kas padėtų išsukti iš keblios padėties neįžeidžiant Azūrės. - Prisiminiau vieną dalyką nieko bendro neturinti su mūsų kelione,- vandens valdytoja labai greitai išbėrė žodžius.

Net nespėjusiam dorai užsimegzti pokalbiui nutrūkus tik dėl to, kad Kirikas suprato, jog jei ims kamantinėti Linetę, tai toji užsispyrėlė vis tiek nepratars nei žodžio apie tai, bendražygiai įsitaisė ant liepsnojančios pievos. Nenorėdami užmegzti nuobodaus pokalbio apie orą arba netyčia vienas kitą supykdyti vien dėl to, kad žarną žarną rijo, jie pradėjo doroti maistą.

Linetė valgydama kartkartėmis žvilgtelėdavo į žolę, nes ugnies baimė po nemalonaus nuotykio su feniksu vėl sustiprėjo. Nors ją jausdama mergina neklajojo po skausmingus prisiminimus, kuriuos kiekvieną gyvenimo dieną stengėsi visomis išgalėmis numarinti užmarštyje, bet vis tiek savo tūnojimu širdyje nedavė ramybės.

Ji visa siela ir širdimi troško, kad nuosavas mažas ir bjaurus demonas jos nebekankintų, bet nežinojo, kaip amžiams išsivaduoti iš jo vergijos ir tapti laisva lyg vėjas, lekiantis laukais.

Linetė žinojo, kad žmonės kitaip nei demonai kurdavo baimių naikinimo planus naiviai tikėdamiesi, kad savihipnozė jiems padės įveikti į kraują įaugusias fobijas. Žemiečiai iš pradžių įsivaizduodavo, kad ne jie, o kiti asmenys bijodavo pavyzdžiui pasiutusių šunų, o po to bandydavo savo smegenims įpiršti kitą mintį.

Dažniausiai žmonės bandydami perprogramuoti protus ne tik sau nepadėdavo, bet ir pakenkdavo savo trapiai psichikai. Fobijos, kankinusios juos tik retsykiais virsdavo rimtomis ligomis ėdančiomis organizmus. Jos lėtai lyg norėdamos pasimėgauti jų užvaldytų žmonių agonija ir kitais mirtingųjų jaučiamais skausmais, žudydavo mirtinguosius arba paversdavo juos amžinais savo vergais. Baimės įkaitai kitaip nei paprasti žemės gyventojai, turintis tam tikrą fobiją ar mažytę baimę be objekto jiems sukeliančio jiems neigiamus jausmus neįstengdavo daugiau nieko matyti.

Galvodama apie baimes demsė prisiminė, kaip prieš daugelį metų jos tėvai savo draugams sakė, kad baikščiąją Runą rado pakabintame maišelyje ant kaimynų tvoros.

Ūmai pradėjusi galvoti apie vargšę rusvą katytę, tapusią jų augintine, Linetė susigraudino. Nors ji niekada ir nesuprato, kokį pragarą ta maža ir miela būtybė turėjo patirti aklinoje tamsoje būdama be maisto ir vandens bei kiekvieną akimirka jausdama, kaip kalėjime nenumaldomai mažėjo oro, bet visuomet žvelgdama į ją jautė keistus jausmus draskančius krutinę. Tik po daugybės laiko Linetė suprato, kad tos nevaldomos emocijos buvo gailestis, skausmas ir pasišlykštėjimas siaubingų žmonių elgesiu.

Nepanorusi su niekuo pasidalinti savo jausmais šiuo metu šėlusiais širdyje, Linetė paskubomis nusišluostė ašarotas akis ir sudrėkusius skruostus. Nors visa dar skaudėjo seną širdies žaizdą, netikėtai po daugybės metų panorusią vėl atsiverti, bet kažkaip merginai pavyko atrasti jėgų išstumti iš savęs visus gėlos krislus.

- Mes turime tęsti kelionę,- Kiriko balsas Linetę privertė užtrenkti duris praeičiai ir visiškai sugrįžti į dabartį.

Išgirdusi jo balsą Azūrė ėmė skubiai krauti maisto likučius į maišą, kurį spėjo pasigaminti iš liepsnojančių lapų bei žolių, kol jos bendražygiai buvo pasiklydę savo mintyse.

Linetė greitai pašokusi nuo pievos pajuto, kaip nemaloniai sudiegė pilvą. Nors šis jausmas jai ir nepatiko, bet nusprendė nelaukti, kol organizmas susitaikys su tuo, jog ji per ne lyg daug prisivalgiusi nusprendė kažkur skubėti, ir pirmoji patraukė tolyn.

Kirikas akimirka padelsė lyg negalėdamas apsispręsti, ką daryti, kol galiausiai nuėjo prie Azūrės ir paklausė, ar jai riekia pagalbos. Kai ši maloniai jos atsisakė, vaikinas nusigręžė nuo Azūrės ir nubėgo paskui Linetę.

Matydama kartkartėmis Kiriką dirstelėjantį per petį į Azūrę, nešančią maistą, Linetė jautėsi kaip niekad nenaudinga. Nežinodama kuo užsiminti, kad bent kiek pasijustų geriau, ji pėdino bekrašte pieva dažniausiai nudelbusi akis žemyn.

Po dešimties minučių keliautojus supęs kraštovaizdis pasikeitė. Liepsnojanti pieva ūmai užleido vietą kraujo raudonumo smėliui, nuo kurio kilo baltos spalvos garai. Saulė, kuri bent jau artimiausiu metu neketino slėptis už debesų, negailestingai kepino ir naikino nedidelius, žalius krūmelius kažkaip sugebėjusius įleisti šaknis keistosiose smiltyse.

Gavusi taip trokštamą progą pasireikšti ir parodyti, kad ir ji galėjo užsiimti kažkuo naudingu, Linetė smėlį privertė pasidengti ledu.

Demsės staigus temperatūros pokytis nei truputėlio nepaveikė, o štai Kiriką ir Azūrę... Jie pasijuto geriau, kai ne tik garai nustojo iš smilčių rūkti, bet temperatūra nukrito žemiau nulio laipsnių.

Kaitrioji Firelo saulė, šildanti pasaulį įgijusi priešę, stengėsi iš visų jėgų ištirpinti dirbtinai sukurtą ledą. Ji nepailsdama kovojo apie pusvalandį, kol galiausiai nutarė pasiduoti ir pasislėpti už staiga dangų aptraukusių tamsių, sunkių debesų.

Netrukus rašalo spalvos ir blynų formos gamtos kūriniai sukurti iš vandens prakiuro.

Pirmiesiems lietaus lašams palietus odą, trejetukas pajuto skausmą primenantį tą, kuris užklupdavo palietus ką nors karšto.

- Priešas  vijęsis mus nuo pat tos akimirkos, kai palikome šiandienos stovyklavietę buvo ne ugnies padaras, o rūgštinis lietus,- vos Kirikui tai ištarus, merginoms atsivėrė akys ir jos pagaliau suprato, kad jis ankščiau elgėsi keistai, nes dar jiems būnant stovykloje pajuto, jog netrukus kažkas nutiks blogo.

Kadangi ugnies valdytojas nebuvo aiškiaregys, jis tikėjosi, kad grėsmę kels ne dangus, o kažkoks objektas arba padaras ant žemės. O kai pagaliau suvokė, kaip klydo jau buvo per vėlu išvengti nelaimės ir teliko tikėtis, jog kaip nors pavyks surasti saugų prieglobstį, kuriame galės pasislėpti nuo lietaus.