Kelias, vedantis į nežinomybę

1 (trečia dalis)

Patraukusi nuo blondino krutinės ranką Salomėja pasijuto tokia pavargusi lyg mažiausiai kelias dienas nebūtų sudėjusi net bluosto. Norėjo tik užsimerkti ir pailsėti bent valandėlę, bet negalėjo, nes staiga kažkokia nematoma jėga suspaudė širdį. Nors skausmas buvo stiprus, bet mergina neišleido nei garso. Tik jos persikreipęs išblyškęs veidas buvo vienintelis šio įvykio liudininkas. Bet kas vos pažvelgęs į jį būtų supratęs, kad Salomėjai velniškai skaudėjo. Tikriausiai ne imtų siūlyti savo pagalbą, o mergina nežinotų, kaip jos atsisakyti neprisipažįstant, kad gėlą jai sukėlė tai, kad ką tik išgelbėjo nuo mirties kitą žmogų. O savo paslapties atskleisti nesinorėjo, nes tada visi sužinotų, kad kas kartą užgydžiusi kito žaizdą pajusdavo stiprų ir aštrų skausmą.

Norėdama įtikinti save, kad netrukus vėl viskas bus gerai ir širdies nebevarstys tas bjaurybė, mergina pabandė nusišypsoti. Vos spėjus lūpų kampučiams šiek tiek pakilti Salomėjai ėmė svaigti galva ir dvejintis akyse.

Tamsiaplaukė prigulė ant grindų. Ji tikėjosi, kad nuo šių sklindantį vėsą šiek tiek atvėsins kūną ir numalšins gėlą. Iš pradžių atrodė, kad noras ėmė pildytis ir skausmas tikrai tapo mažesnis, bet kiek vėliau tai tebuvo mažytis atokvėpis prieš naują priešo smūgį. Nematomui priešui sustiprėjus jos kūną perskrodė stipresnė nei ankščiau skausmo banga.

Nežinodama, ko griebtis, kad bent akimirkai pavyktų atsikratyti savo bjauriojo bičiulio, nusprendė it skęstantysis griebtis šiaudo. Užmerkė violetines akis ir stengėsi kaip įmanydama išvalyti mintis. Nors tai kainavo daugiau jėgų nei ankščiau, bet vis tik pavyko išpildyti savo norą. Negalvodama apie visiškai nieką Salomėja paniro į būseną, vadinama meditacija.

Nejusdama jokio skausmo dvasios valdytoja išsinėrė iš savo kūno it gyvatė iš odos ir nėrė pro violetine šviesa švytintį portalą. Palikusi užnugaryje gyvųjų pasaulį ir Nerluną, ji atsidūrė kitoje planetoje, galaktikoje, o gal net dimensijoje. Nors nežinojo, kur šį kartą ją nubloškė likimas, bet Salomėja nejautė staigaus baimės antplūdžio kaip pirmųjų savo kelionių metu.

- Espritai!- pašaukė ji savo astralinių kelionių palydovą.

Nors buvo rizikinga stovėti vienoje vietoje, bet Salomėja nutarė minutėlę palaukti. Tikėjosi, kad žilaplaukis vyras pasirodys ir jiedu drauge pradės kelionę. Galbūt pratęs ankstesnį pokalbį, o gal tiesiog susitelks į naują tikslą. Net jei visą klajonę nežinomą dimensiją teks praleisti visiškoje tyloje, tai bus daug geriau nei kęsti tą pragarišką skausmą ir gulėti ant grindų, kol šis bent kiek sumažės.

Nežinodama, ką turėtų daryti dvasios valdytoja dar kelis kartus pašaukė Espritą. Bet šis nepasirodė. Regis, nusprendė palikti Salomėją likimo valiai.

Supratus, kad vėl teks keliauti vienai, nemalonus dilgčiojimas ėmė stiprėti ir pamažu įgauti kitokią formą. Kol jis dar nevirto kūną stingdančią baimę, juodaplaukė nutarė eiti tolyn. Tik bėda, kad ji nežinojo, kur turėtų eiti, todėl pirmiausia teko pagalvoti. Bet visos mintys  mintys krypo ne ten, kur reikėjo, todėl užuot radusi sprendimą, kuris padėtų išeiti iš aklavietės Salomėja prisiminė, kaip praleido nemažai laiko bandydama išsiaiškinti, ar jos keistosios kelionės buvo tikros. Nors ir labai stengėsi, jai taip ir nepavyko išsiaiškinti tiesos, nes daiktai, kuriuos atsiveždavo iš kitos erdvės kartais pradingdavo. Bet pasitaikydavo ir atvejų, kad prisitaikydavo prie aplinkos ir net pabandžius juos gražinti atgal, grįždavo atgal į žemę. Negana to, vietose, į kurias pakliūdavo tie daiktai, imdavo paslaptingai dingti žmonės. Kai Salomėja sužinojo, kad tos nelaimės vyko dėl jos kaltės, prisiekė daugiau niekuomet nieko neimti iš kito pasaulio. Kadangi ji savo pažadą tesėjo, lemtis nusprendė būti maloninga. Ji po kurio laiko sugrąžino visus pražuvėlius. Nors žmonės buvo ne pačios geriausios formos, bet bent jau visi buvo gyvi ir daugiau ar mažiau sveiki.

Bet net ir tada merginai buvo sunku patikėti, kad jos klajonės tikros.

Išnirusi iš prisiminimų verpeto Salomėja pajuto, kaip jos ilgus, juodus plaukus draikė vėjas. Nors per tą laiką, kol buvo pasiklydusi mintyse nieko neįvyko, bet apėmė bloga nuojauta. Norėdama įsitikinti, ar neėmė be reikalo panikuoti, mergina apsidairė. Gerdama į save kiekvieną sutemų apgaubtą vietos atspalvį, kvapą ir garsą, vien mintimis meldė, kad būtų klydusi. Kuo stipriau ji troško nepatirti nieko blogo, tuo siaubas stiprėjo. Galiausiai supratusi, kad jeigu dar bent akimirką ilgiau stovės toje pačioje vietoje tas bjaurybė visiškai suparalyžiuos kūną, pradėjo judėti.

Iš pradžių žengė vieną žingsnį, po to dar vieną... Siaubas pamažu ėmė trauktis. Akimirka mergina patikėjo, kad jis visiškai išsisklaidys. Bet taip nenutiko, nes vos spėjus žengti kokį dešimtį išgirdo kažkokį krabždesį.

Staiga oda pašiurpo it žąsies, o jau pradėjusi rimti širdis ėmė vėl neramiai dunksėti krūtinėje.

Salomėja stabtelėjo ir ėmė it bailus kiškelis ištempusi ausis klausytis. Kurį laiką tyrinėjo atidžiai tyrinėjo pasaulio garsus, bet nieko be įprasto skubančių šešėlių plazdėjimo ir vėjo grojamos muzikos neišgirdo. Širdį užplūdo palengvėjimas. Jausdamasi geriau nei ankščiau mergina nusprendė tęsti kelionę.

Kuo toliau ji ėjo, tuo labiau sklaidėsi sutemos. Pasaulis nebeatrodė toks juodai pilkas kaip ankščiau. Pamažu vis įgavo šviesesnių atspalvių, o neseniai buvusi kieta, plika žemė tapo minkštesne ir pasidabino žaliomis it smaragdas žolėmis.

Po kurio laiko pasiekusi vešlios pievos pakraštį Salomėja pamatė keturias aukštas smiltainio atspalvio kolonas. Žvelgdama į jas Salomėja prisiminė, kad prieš kelis metus per istorijos pamoką teko vadovėlyje matyti senovės graikų kūrinius. Jų buvo tiek daug, kad net dauguma ilgainiui pasimiršo. Bet kolonos... Šių atvaizdo net prabėgęs laikas neįstengė visiškai išdilinti iš atminties. Būtent to prisiminimo dėka mergina suprato, kad jos dabar matomos kolonos visiškai nesiskyrė nuo tų, kurias regėjo vadovėlyje. Bet tai dar nereiškė, kad ji atsidūrė senovės Graikijoje.

Įdėmiai apžiūrėjusi dailųjį ketvertą Salomėja ir neišvydusi ant jų jokių keistų simbolių ar runų, pasijuto kiek drąsiau. Kol tas lašelis drąsos neišgaravo, nutarė akies krašteliu dirstelėti į prie kolonų buvusį įėjimą į dramblio kaulo atspalvio statinį, labiau primenantį olą nei pastatą. Iš savo pasirinkto stebėjimo posto juodaplaukė matė ik sienas ir grindis išmargintas chna raštais, kūgio formos žvakides, pritvirtintas prie tarp paveikslų kabančių vinių ir blankią žvakių skleidžiamą šviesą. Ji lyg mažytė saulė apšvietė šviesią patalpą bei meno kūrinius, kuriose buvo vaizduojami angelai su demonų akimis, žmonės su gyvūnų ragais ir arklių kanopomis bei asmenys turintys ne vieną, o netgi du šešėlius.

Jei tuomet stovėdama prie įėjimo Salomėja būtų žinojusi, kas netrukus įvyks, kai ji atsidurs ji atsidurs pastato viduje buvusiame kambaryje, būtų akimirksniu sprukusi, kol dar ne vėlu. Bet jos neaplankė regėjimas, todėl ji nusprendė apžiūrėti statinį iš vidaus.

Ir už savo smalsumą buvo priversta brangiai sumokėti!

Paskubomis apžiūrėjusi erdvų ir keistą koridorių, Salomėja žingsniavo tolyn. Sparčiai artėdama prie patalpos, kuri atrodė niūriau nei šiurpą keliantis koridorius, vis geriau matė aukšto vyro siluetą. Vis garsiau girdėjo kas kelias sekundes pasikartojantį panašų į akmens daužimo į sieną garsą.

- Sveiki, gal galėčiau jums kuo nors padėti?- ūmai sustojusi paklausė Salomėja.

Nors dvasios valdytoja jautėsi nejaukiai stebėdama nepažįstamąjį, bet stengėsi apsimesti, kad nieko panašaus nejuto.

- Taip, man reikia pagalbos,- atsakė vyras.

Jis atsigręžė į už poros metrų nuo jo stovėjusią Salomėją.

Vieno vienintelio jo žvilgsnio pakako, kad mergina suprastų pakliuvusi į rimtą bėdą.

Nors protas ir širdis ėmė rėkte rėkti, kad ji turėtų kuo skubiau sprukti it akis išdegusi, bet baimė per kelias akimirkas visiškai suparalyžiavo kūną. Įveikta tos nelabosios Salomėja neturėjo jėgų kovoti su kitu priešu. Ji pasidavė be kovos ir leidosi įstumiama į pragarą.

Vėliau griaužė save, kad leidosi taip lengvai įtempiama į kalėjimo kamerą ir užrakinama joje it kokia nusikaltėlė. Bet tai nei truputėlio nepadėjo, nes praeities nebuvo įmanoma pakeisti. Teliko tikėtis, kad ateityje pavyks kažkaip ištrūkti iš kameros ir rasti būdą kaip sugrįžti atgal į Nerluną.