Kelias, vedantis į nežinomybę

32

Judančių įvairiomis kryptimis mechanizmų garsas pabudino Siuzaną iš būsenos, vadinamos trumpalaikiu sąmonės praradimu. Vos atmerkusi akis, mergina pajuto ne tik, kaip smarkiai suskaudo galvą, bet ir ranką. Suraukusi antakius ir akimis svaidydama žaibus it piktas drakonas ugnį į savo priešus, žemės valdytoja atsistojo ant tvirto paviršiaus. Ji švelniai palietė sopančią ranką ir truputi pakėlusi tvarstį, kurį Džanas buvo padaręs iš savo marškinių skiautės, dirstelėjo į žaizdą. Nors sukrešėjęs kraujas buvo visiškai užmaskavęs sužeidimą, bet merginai net nekilo abejonės, jog šiai užsitraukus liks randas.

- Velniškai bijojau, kad tu mane neatmerksi akių ir šį kartą tikrai mane paliksi,- Džano balse pajutusi liūdesį persipynusi su džiaugsmu, jog dar sykį jai pavyko ištrūkti iš mirties nagų, Siuzana patraukė ranką nuo tvarsčio ir pažvelgė į vaikiną.

- Nenorėjau palikti tavęs vieno, Džanai,- nusišypsojusi tikra, nesuvaidinta šypsena, kurios neįstengė aptemdyti net juntamas fizinis skausmas, Siuzana lėtai priėjo prie Džano ir jį apkabino.

Jausdami vienas kito skleidžiamą kūno šilumą, jiedu kaip ir visi įsimylėjėliai kalbėjosi apie jausmus. Elementų valdytojai žadėjo mylėti vienas kitą iki paskutinės gyvenimo akimirkos ir bandė save, kad kiekviename gyvenime, kurį jų sielos gyvens pasibaigs šiam, jie susitiks. Siuzana ir Džanas dalindami amžinos meilės priesaikas tikėjo, kad jų jausmai bus ne trumpalaikiai, o nemirtingi kaip judviejų kūnuose gyvenančios sielos.

Merginos ir vaikino jausmingą pokalbį netikėtai nutraukė artėjančio metalo garsas. Girdėdami ir jausdami sparčiai artėjančią grėsmę, jie pasilenkė ir pažvelgė aukštyn. Po akimirkos bendražygiai pamatė, kaip jiems virš galvų pralėkė vienas iš mėsos muštukų, kuriuos žemės valdytoja buvo pastebėjusi tada, kai ji ir Džanas dar stovėjo kitoje kelio pusėje.

Sukeltas skriejančio mechanizmo vėjelis į visas puses išdraikė Siuzanos ir Džano susivėlusias plaukų sruogas.

- Kažkas aktyvavo spąstus,- išblyškęs veidas, išsiplėtusios akys ir balso tonas. Visa tai išdavė, kad oro valdytojas buvo ne juokais išsigandęs. - Kažkas žino, kad mes sename čia ir nori mudviejų atsikratyti.

- Eikime pasisveikinti su ponu pavojinguoju,- pasiūlė Siuzana dar nespėjus atsigauti po šoko, kuris sustabdė jos pasaulyje laiką ir išjungė visas emocijas.

Nepaprieštaravęs Džanas nusekė paskui Siuzaną ne tik keliu, vedančiu ne tik į nežinomybę, bet ir dar didesnį pragarą nei jie buvo patekę ankščiau.

Vaizdai, kuriuos regėjo judviejų akys su lig kiekviena sekunde vis tamsėjo ir tamsėjo, kol visos spalvos išnyko ir teliko tik aklina ir beribė juoduma. Keliaujant apgraibomis, bendražygius užplūdo prisiminimai apie mišką, kuriame matėme namelį ant vištos kojelių ir raganą, tikrą kanibalę, troškusią juos pražudyti.

Po kažkiek laiko Siuzanai ir Džanui prieš akis šmėkščiojusi tamsa išsisklaidė ir užleido vietą šviesai. Įvykus šiam pokyčiui, jie išgirdo daugybės laikrodžių tiksėjimą. Jų buvo tiek daug, jog jų skleidžiami garsai akimirksniu virto ausį rėžiančią kakofonija. Per tą garsų mišrainę elementų valdytojai negalėjo girdėti net savo minčių. Bijodami, kad per vis besikartojančius tik tak nesprogtų ausų būgneliai jie buvo priversti ne tik užsikimšti ausis, bet ir šiek tiek prasižioti.

Nuo įvairiausių dydžių ir formų prietaisų rodančių laiką merginai ir vaikinui net akyse apraibo. Kadangi visas jų dėmesys buvo nukreiptas į daugybę laikrodžių, ne iš kat pastebėjo mažą žmogelį su raudoną lyg nykštuko kepuraitę. Jis stovėjo prie vario atspalvio, apkrauto laikrodžiais su gegutėmis ir išardytų mechanizmų dalimis stalo. Nykštukas kažką murmėdamas po nosimi prisukinėjo atsuktuvu viena po kito beveik visiškai baigto surinkti laikrodžio varžtus.

Pabaigęs savo darbą, nepažįstamasis prietaisą, rodantį laiką atsargiai padėjo ant užgriozdinto stalo, o nebereikalingą atsuktuvą įmetė į pravirą stalčių, iš kurio kyšojo daugybė laidu, replių ir kitų įrankių, kurių nei pavadinimų, nei paskirties nežinojo nei Siuzana, nei Džanas.

- Nematėte *urverko?- paklausė nepažįstamasis ūmai atsigręžęs į atėjūnus.

*Urverk - laikrodžio mechanizmas (šved.)