Kelias, vedantis į nežinomybę

25

Dantė O'Nilas patogiai sėdėdamas savo juodajame, odiniame krėsle stebėjo netoliese buvusioje kameroje snaudžiančią Eveliną. Moteris kas kartą išgirdusi net menkiausią krebždesį, atmerkdavo baimės kupinas mėlynas, primenančias dangaus žydrynę akis. Kiekvieną sykį išvydęs, kaip jos kūnas imdavo virpėti iš širdį kaustančios baimės, o iš akių pabirdavo ašaros vyras jausdavo malonumą. Dantė galėdavo valandų valandas stebėti, kaip moteris šaukiasi mirties ir mėgautis tuo, kad būtent jis galėjo nuspręsti, kada jos gyvenimas užsibaigs. Tomis akimirkomis, kai protą aptemdžiusį įniršį išliedavo ant savo belaisvės, mirtingasis jausdavosi visagalis.

Žiūrėdamas į raukšlių išvagotą senolės veidą, Dantė puikiai suvokė, kad jei nebūtų pavogęs dvasios valdytojos galių, tai nebūtų niekaip pavykę jos akimirksniu pasenti. Iki tol, kol vyrui nepakluso pats mistiškiausias ir pavojingiausias elementas, jis nemanė, kad įmanoma sielos indą, kūną, kuriame ji gyvendavo iki jo mirties, taip lengvai valdyti. Tas naujas atradimas anuomet Dantei kėlė nuostaba ir susižavėjimą, o dabar, kai jau žinojo, kaip vien mintimis įmanoma bet kuo manipuliuoti, tai tebuvo kasdienio gyvenimo dalis. Jei ankščiau jis ir jausdavo sąžinės graužatį kenkdamas kitam, tai dabar to jausmo vietą užimdavo kito kančių sukeltas malonumas.

Prisiminęs netolimą praeitį, vyras nejučia atvėrė sau seniai prieš nosį užtrenktas duris. Jis mintyse sugrįžo į senus, gerus laikus, kai dar nesislėpė dramblio kaulo spalvos šventykloje, šalia kurios stūksojo it milžinai sargybiniai keturios aukštos kolonos. Pasiklydęs laike, Dantė vėl tapo paprastu žmogeliu nenutuokiančiu, kad vieną dieną į jo gyvenimą įžengs lemtinga moteris. Daili ir pavojinga būtybė, atimsianti iš jo sielos ramybę.

Kadangi dvasios valdytojo jau labai seniai neveikė laiko tėkme, tai prabėgę penkiasdešimt treji metai nuo apsėdimo pradžios, jam prilygo akimirkai. Būtent daugiau nei prieš pusę amžiaus, kai jam buvo trisdešimt septyneri, mirtingasis susidomėjo okultizmu. Pirmuosius dvejus metus jis tik rinko medžiagą apie šį mokslą, o likus metams iki didžiausios gyvenimo klaidos, pasidavė keistam troškimui išmokti bendrauti su dvasiomis. Iš pradžių Dantė skaitė tik teoriją, o tik prabėgus daugiau nei septyniems mėnesiams, ryžosi panaudoti sukauptas žinias praktikoje. Po daugybės nesėkmingų bandymų vyrui galų gale pavyko iššaukti tikrų tikriausią demoną, pasikalbėti su juo, ir juodakį monstrą išsiųsti atgal namo į Sirijaus žvaigždę.

Kai pagaliau Dantė suvokė, kur ankščiau darė klaidas, ėmė speidus, lengviausiai iššaukiamus demonus, neturinčius žmogiškojo pavidalo, kviesti kone kasdien. Pabendravęs su devyniomis galybėmis bekūnių būtybių, jis sužinojo, kad galingiausia iš visų demonų yra ne pikų dama kaip ankščiau manė, o Zereidė.

Trokšdamas išsiaiškinti, ar ji tikrai buvo tokia galinga kaip jo iššaukti speidai ne itin noriai pasakojo, rudakis vyras atliko įprastą ritualą su vidža lentele ir pašaukė demone vardu.

Vos demonei peržengus plonytę ribą, skiriančią jos pasaulį nuo žmonių, Dantė sukalbėjo maldą Sirijaus, tikrojo pragaro dievams, ir lyg kvailys patikėjo, kad šviesiaodė, ovalaveidė moteris jam paklus. Kol ta, kurią demonai vadino savąją motina, stovėjo užsimerkusi, mirtingasis paslapčia nužiūrinėjo liekną mažiausiai už jį jaunesne dviem dešimtmečiais būtybę. Žvelgdamas į ilgų, banguotų, sidabrinių plaukų savininkę jis niekaip negalėjo patikėti, kad toji angelą primenanti būtybė galėjo tikras blogio įsikūnijimas.

"Tikriausiai demonai prieš mane susimokė." - mąstė Dantė nenuleisdamas akių nuo būtybės, vilkinčios vos kelius siekiančią ledo spalvos suknelę, turinčia v raidės formos iškirptę. "Nenustebčiau, jei dabar tie tamsos padarai juokiasi iš manęs, kad jų paklausęs iššaukiau angelę, o ne galingiausią demonę. "

- Kartais išvaizda gali būti apgaulinga,- jos mecosopranas buvo ne tik skambus, bet ir įtaigus. Kartą tokį nepaprastą balsą išgirdus, žmogui norėjosi klausytis jo visą amžinybę. - Net ir nekalčiausiai atrodantys žmonės gali būti didžiausi blogio įsikūnijimai,- apdovanojusi mirtingąjį, kuris anuomet dar vadinosi Adamu Kalsteriu, nuoširdžia šypsena, Zereidė priėjo prie jo ir atmerkė savo akis.