Kelias, vedantis į nežinomybę

35

Kambarys, į kurį pateko Linetė atvėrusi sapnų pasaulio duris, buvo mažiausiai du kartus mažesnis už jos miegamąjį realybėje. Rožinių atspalvių tapetai, grindys, baldai... Visa tai, kas buvo toje patalpoje demsę, neapkenčiančia šios spalvos švelniai tariant vimdė. Būtent dėl šios priežasties ji kuo skubiau išėjo iš siaubingojo kambario.

Netrukus ji atsidūrė siaurame koridoriuje, kuris buvo apšviestas tik žvakių šviesos. Balti ritinio formos iš vaško padaryti dirbiniai buvo sustatyti į žvakides pritvirtintas prie sienų. Ūmai pasukusi į kairę, mergina žengė mažiausiai tuziną žingsnių, kol rado išėjimą iš balto, dvelkiančio senove gotikinio stiliaus pastato.

Kai Linetė paliko sau už nugaros baltesnes už pieną namo duris, pamatė už kelių šimtų metrų nuo pastato buvusią smaragdo žalumo pievą, kurioje augo devynios galybės įvairiaspalvių gėlių ir keliolika medžių. Šviesiais žiedais pasipuošę lapuočiai jai priminė seniau regėtas obelis ir sakuras.

- Tai nelogiška,- tyliai sušnabždėjo mergina, lyg bijodama, kad kas nors ją išgirs. - Rugiagėlės, aguonos, vilkdalgiai, pakalnutės, pienės, ramunės... Šios gėlės neturėtų vienu ir tuo pačiu metu žydėti.

Vos spėjusi nutilti mergina instinktyviai pažvelgė į pietvakarius ir pamatė geležinius, pakeliamus vartus. Jie skyrė namą ir Linetę supusi iš visų pusių žemės sklypą nuo aplinkinio pasaulio.

Šalia užverto kelio stovėjo grupelė nuo galvos iki dantų apsiginklavusių aukštų ir drūtų vyrų. Jie visi varstė neapykantos kupinais žvilgsniais demsę. Vien to pakako, kad mėlynojo elemento valdytoja imtų įsivaizduoti, kaip vienas iš jų pakelia vartus, o kiti staiga ją puola. Būtent toji mintyse išvysta scena ir paskatino šviesiaplaukę apsisukti ir sugrįžti atgal statinio vidų.

Nežinodama, ko griebtis ji klaidžiojo minimalistiškai apstatytą šviesųjį namą daugybę laiko bergždžiai bandydama surasti kitą išėjimą, kol galiausiai netekusi kantrybės pasidavė. Praradusi viltį ištrūkti, mergina patraukė lengvai įsimintu keliu, vedančiu į virtuve. Joje Linetė tikėjosi surasti ką nors gardaus, kas savo skoniu bent truputį pakeltų jai nuotaiką.

Perėjusi beveik visa koridorių, kurio medaus atspalvio sienos buvo išpuoštos dailiais peizažais, o gelsvos grindys net spindėjo nuo švaros blankioje dienos šviesoje it auksas, Linetė atidarė tekančios saulės spalvos duris. Atsidūrusi kitoje erdvėje, iš kurios sklido gardus neseniai paruošto maisto kvapas, ji akimirksniu sustojo, išplėtė akis ir aiktelėjo. Taip sustingusi lyg statula Linetė stovėjo kelias akimirkas, kol jos ausis pasiekė patalpoje buvusių žmonių balsai.

- Ji yra mano duktė, ir aš tau jos neatiduosiu net už visus pasaulio pinigus,- tą akimirka, kai mergina išgirdo spigų išsigandusios moters balsą, pasisuko į dešinę ir išvydau dviejų asmenų profilius. - Kur tu buvai prieš metus?!- šviesiaplaukei, kurios aukso spalvos plaukai buvo supinti į storą kasą, sunkiai sekėsi jos širdį užvaldžiusią baimę paversti pykčiu.

- Jeigu neatiduosi kūdikio gražiuoju, tai vieną dieną pasirūpinsiu, kad netektum savo gražiųjų namų,- po tamsiaplaukio, skardžiabalsio vyro grasinimo moteris pradėjo greičiau alsuoti.

Realybėje Linetė tikrai būtų atsispyrusi širdyje užgimusiam troškimui prieiti arčiau prie pašnekovų ir pažvelgti į judviejų veidus, bet sapne ji buvo visiškai bejėgė su juo kovoti. Pasidavusi be kovos už ją stipresnei jėgai, mergina tyliai prisėlino prie dviejų žmonių, stovėjusių prie viryklės, ant kurios buvo sustatyti keli garuojantys puodai pilni maisto. Sustojusi pirmiausia pažvelgė į dailias ir švarias gebenės atspalvio grindys, o tik vėliau, kai savyje atrado pakankamai drąsos spjauti į mandagumą pažvelgė į moterį tiriamų žvilgsniu. Šviesiaplaukės prakauliame, šviesiai karameliniame veide Linetė įžvelgė daugybę baltų randų. Randai it koks žemėlapis žymėjo vietas, kuriuose kairės šviesiai mėlynos ir dešinės pilkos akių savininkė buvo sužalota.

Paskubomis ištyrinėjusi jaunos moters veidą, Linetė davė savo kūnui naują įsakymą. Įsakymą, kuriam jis nutarė nepaklusti ir toliau ją vertė spoksoti lieknąją nepažįstamąją. Lyg to būtų maža dar ir ausys nustojo girdėti pasaulio skleidžiamus garsus. Galėdama pasikliauti tik savo akimis, kurios net nebandė Linetei priešgyniauti ir akimirksniu paversti ją visiška nerege, demsė laukė, kol kas nors įvyks gero arba blogo.

Nepraėjus nei valandėlei iš moters akių pabiro juodi lašai. Skystis, terliojantis randuotus jos skruostus buvo panašus ne į ašaras, o į kraują. Šis panašumas merginą siaubingai išgąsdino. Jausdama, kaip baimė šaltomis rankomis lytėjo jos kūną, Linetė kažkaip įstengė pasipriešinti jėgai ankščiau sugebėjusiai ją beveik visiškai paralyžiuoti ir pažvelgti į vyro veidą.

- Kas per velnias?!- tik tiek įstengė ištarti Linetė pamačiusi iš ovalaveidžio šviesiai žalių akių tekantį klampų skystį.

Protą užvaldžius naujai ir stipresnei už pirmąją panikos bangai, mergina vos įstengė prisiversti neklykti ir atsigręžti į durų pusę, kad galėtų kuo skubiau sprukti iš kambario.

Nekreipdama jokio dėmesio į savo pilvo grojamus maršus, ji lyg akis išdegusi skuodė tolyn ir bandė atsikratyti ją be pertojo persekiojančių merdėjančių žmonių atvaizdų. Baimės ir beviltiškumo ūmai prišauktos ašaros ėmė trukdyti merginai matyti kelią, todėl neilgai trukus ji netyčia už kažko užkliuvo ir plojosi veidu ant grindų.

Gulėdama ant pilvo Linetė jautė ne tik grindlenčių vėsą, bet ir iš sopančių rankų bei kojų tekantį kraują. Skystį, kurio po nesėkmingo bandymo pabėgti nuo sielą žalojančių prisiminimų, neturėjo jėgų priversti greičiau sukrešėti.

Prabėgus rodės visai amžinybei nuo tos akimirkos, kai suklupo ant grindų, mergina pajuto, kaip kažkoks gyvūnas, turintis švelnų kailį užšoko ant jos ir savo liežuviu pradėjo laižyti jos skruostą.

- Prašau, liaukis mane kutenęs,- vos Linetei ištarus tai keistasis sapnas nutrūko.