Kelias, vedantis į nežinomybę

16

Kovodama su įniršiu Linetė netardama nei žodžio sekė paskui skubantį Kiriką. Šį kartą neįstengė merginos sustabdyti nuo bėgimo liepsnojančiu vandeniu trokštanti ją supančioti nematomomis grandinėmis baimė.

Jie skuodė tolyn, kol pamatė prie pat judviejų užnugaryje ankščiau palikto kranto stovinčią Azūrę. Paklaikusi iš baimės variaplaukė desperatiškai daužė į permatomą lyg stiklas sieną.

- Azūre!- staiga sušuko Linetė.

Bet gintaro atspalvio akių savininkė užuot pažvelgusi į savo bendražygę atsigręžė į priešingą pusę. Azūrė vėl išvydo į ją iš toli žvelgiantį feniksą. Tą patį paukštį, kuris per pirmąjį judviejų susitikimą jai į plaukus įmetė plunksną, o šiandien paleidęs lyg drakonas iš burnos liepsnos kamuolį nudegino nugarą taip stipriai, jog Azūrė vos galėjo ištverti dar sykį nesuklykus iš skausmo.

Nežinodama kaip atsikratyti medžiotojo, trokštančio ją žudyti iš lėto ir kuo ilgiau mėgautis kančiomis, garbanė nutraukė sau nuo kaklo magišką medalioną ir numetė ji po kojomis. Bet šį kartą jos kūnas nepasidengė drakono žvynais, nesuteikė žvėriškos stiprybės.

"Tikriausiai toji magiška siena blokuoja mano gebėjimus."- pamanė Azūrė prisiminusi kaip kartą buvo girdėjusi apie magiškus barjerus neleidžiančius iš jų ištrūkti ir naudotis magija.

Ankščiau mergina būtų atidavusi daug ką, kad nereikėtų niekuomet pavirsti pabaisa, bet dabar ji troško pavirsti drakonu lyg oro, be kurio kiekvienas žmogus būtų pasmerktas mirti.

Tuo tarpu Linetė priėjusi prie zonos ją skyrusios nuo bičiulės visomis išgalėmis bandė užšaldyti sieną, kad vėliau ją galėtų suskaldyti į dalis ir ištirpdyti, bet jos pastangos buvo bevaisės. Ji tegalėjo stebėti, kaip bendražygė stojo į kovą su ugnies paukščiu ir matyti, kaip ji galiausiai po ilgų kančių visiškai netekusi jėgų parkrinta.

Supratusi, kad jei nieko nedarys Azūrė netrukus žus, Linetė dar sykį pabandė panaudoti savo galias. Ir šį kartą jai nepavyko prasibrauti pro magišką lauką. Bet dabar kitaip nei ankščiau jis nutarė atspindėti dalį merginos galių ir ją pačią sustirti iš šalčio.

Kas žino kiek dar kartų Linetė būtų bandžiusi sunaikinti tą barjerą, jei Kirikas nebūtų jėga jos atplėšęs nuo jo.

- Tu nekalta dėl to kas įvyko,- ištarė vaikinas švelniai glostydamas jos plaukus.

Įprastai kai kas nors šukuodavo ar glostydavo plaukus Linetė net pati to nenorėdama nurimdavo, bet dabar net tai nepadėjo. Nors ir visomis išgalėmis stengėsi išgelbėti draugę, bet vis tiek jautėsi kalta, kad kol ji stovėjo kitoje permatomos sienos pusėje ši mirė.

- Ne, Kirikai tai aš kalta!- sušuko Linetė. - Jei nebūčiau bandžiusi nuslėpti nuo tavęs savo jausmų ir susižeidusi kojos... Jeigu mums nebūtų reikėję pasikalbėti, dabar Azūrė būtų gyva.

Su lig kiekviena akimirka skausmas raižantis krutinę ir kaltė ją vis labiau slėgė.

Netrukus jos gležnus pečius užgulė dar viena sunki našta. Ji merginai priminė tėvų žūtį ir didžiosios dalies prisiminimų, išsaugotų namuose sunaikinimą.

- Aš turėjau neužgesinti to gaisro,- ūmai pareiškė Linetė. Nors nuo ašarų akys degte degė, bet ji nesuskubo jų nusišluostyti ir leido šioms drėkinti veidą. - Turėjau leisti viską pražudyti liepsnoms. Tuomet viskas būtų geriau, tiesa?- paskutiniai jos žodžiai nuskambėjo labai neužtikrintai, nes mėlynojo elemento valdytoja net negalėjo įsivaizduoti, koks pasaulis būtų buvęs be jos.

Visi iš merginos lūpų išsprūdę žodžiai degino naują širdies ir sielos žaizdą.

Kęsdama ją iš vidaus gniuždantį skausmą, Linetė troško, kad šis ją visiškai sunaikintų. Demsė norėjo, kad jai išnykus nuo žemės paviršiaus jos tėvai ir Azūrė prisikeltų ir vėl džiaugtųsi gyvenimu niekada neprisimindami jos, Linetės Arkadaš.