Kelias, vedantis į nežinomybę

11

Minčių išvalymo, susikoncentravimo tik į savo tikslą, galios panaudojimo ir galiausiai elemento pažabojimas. Trokšdama pabėgti nuo ją gniuždančio skausmo Siuzana mokėsi visų šių dalykų, kad pagaliau išmoktų suvaldyti žaliąjį elementą, galintį padėti augalams ir gyvūnams augti bei kelti žemės drebėjimus. Nors buvo nelengva pažaboti emocijas, bet galiausiai po daugybės nesėkmingų bandymų merginai pavyko sumažinti gėlos sukeliamą poveikį organizmui ir išmokti valdyti pavojingą galią.

Kai Siuzana pasiekė užsibrėžtą tikslą, pajuto labai stiprų troškimą Linetei papasakoti apie savo bei vaikinų sugebėjimus. Ji taip stipriai troško neturėti nuo draugės paslapties, jog kas kartą apie ją pagalvojus pajusdavo sąžinės graužatį. Iš pradžių Siuzana kovojo su tuo skausmu, nes buvo Džanui ir Kirikui prisiekusi niekam apie jų galias neužsiminti, bet vėliau, kai jis pasidarė nepakeliamas, mergina nutarė juos perkalbėti.

Siuzana sugaišo daugybę valandų ir prarado begalę nervinių ląstelių, kol pavyko pakeisti dviejų didžiausių užsispyrėlių nuomonę. Per tą laiką ji išbandė daugybę įvairių taktikų, kol suprato, kaip juodu pažaboti. Kai mergina tyčia prigąsdino vaikinus, kad nei vienam iš jų daugiau neduos nei trupinėlio savo ruošto maisto, šie sutiko Linetei atskleisti tiesą.

"Linete, o kad būtum mačiusi Džano ir Kiriko miną, kai jie suprato, kad daugiau niekada negalės mėgautis mano kulinariniais šedevrais." - Siuzana šyptelėjo, prisiminusi tą komišką sceną, kurią pirmą kartą išvydus vos įstengė nesijuokti.

Dar kartą atminusi, kaip pavyko pasiekti kone neįmanoma tikslą, mergina nuoširdžiai ėmė tikėti, kad vėliau viskas eisis kaip per sviestą. Bet greitai Siuzana suprato, kad jos troškimas labai smarkiai skyrėsi nuo realybės.

Vos motociklams sustojus ir Siuzanai Džanui bei Kirikui nuo jų nulipus, įvykiai ėmė klostytis visai kita linkme nei jie tikėjosi. Linetė, kuri pagal Siuzanos sugalvotą planą turėjo būti namie, stovėjo atsirėmusi į duris ir žiūrėjo priešais ją, stovintį nepažįstamąjį. Jis, jei Siuzanos neapgavo tamsoje prastai, matančios akys rankomis buvo surakinęs Javuzo kaklą. Nors iš ten, kur stovėjo mergina matė tik draugės profilį, galėjo prisiekti, kad ji šią akimirka turėtų būti klaikiai pasimetusi ir siaubingai išsigandusi.

Staiga kažkas įvyko ir vyras, bandęs nužudyti vaikiną, akimirksniu suledėjo. Tuo tarpu Linetė, stovinti blausios lauko šviestuvo apšviestoje zonoje, pasikeitė. Jos tiesus ir juodi plaukai ūmai tapo banguotais ir įgavo sidabro atspalvį, oda pašviesėjo, o akys ledo mėlynumo.

Mergina, nepajutusi Siuzanos nuostabos kupino žvilgsnio įsmeigto į ją, palietė įkalintą lede žmogų. Linetei nebyliai kažką įsakius, šaltasis kalėjimas pasidalino į dalis.

Vyrui suskilus drauge su mirtinais spąstais ir pabirus į dalis, paklaikęs iš baimės vaikinas buvo ištrauktas iš mirties nagų.

- Kas tu?- Javuzas žvelgė į Linetę siaubo kupinomis akimis.

Užteko tik šio vienintelio raudonplaukio klausimo, kad demsė suprastų, jog daugybę metų slėpta paslaptis išlindo it yla iš maišo. Tą akimirka, kai Linetė pajuto palengvėjimą, kad daugiau niekuomet nereikės meluoti draugui, prisiminė, kaip seniau paniškai bijodavo, kad žmogus, sugriovęs gyvenimą vieną dieną ją suras.

Trokšdama neįsileisti į širdį senų baimių ir vėl neimti tikėti, kad tas paslaptingas žmogus galbūt troško ir tebetrokšta jos mirties, Linetė prisivertė negalvoti apie skaudžią praeitį ir neleisti jos šešėliams temdyti dabarties.

- Aš esu Linetė Arkadaš, tavo klasiokė ir draugė,- mergina išbėrė žodžius it žirnius į sieną. Kalbėdama pirmą kartą troško be vandens ir ledo valdymo galios galėti valdyti žmonių protus. Tada Linetei pakaktų vos spragtelėti pirštu ir iš draugo ar priešo atminties būtų ištrinti prisiminimai.

- Man neįdomu nei kaip tu vadiniesi, nei kas mudu sieja. Aš tiesiog noriu sužinoti, kas tu iš tiesų esi.

Linetė giliai įkvėpė į plaučius oro, taip mėgdžiodama mirtinguosius, kuriems jis būtinas palaikyti gyvybę, ir dar kartą atsakė į tą patį klausimą. Tačiau šį kartą jos atsakymas nebuvo toks pats kaip prieš tai.

- Aš esu išrinktoji, kuriai paklusta vandens galios.

Iki tos akimirkos, kol Linetė išgirdo Siuzaną, šaukiančia ją vardu nežinojo, kad kas nors be Javuzo girdėjo jos prisipažinimą.

Nuostaboje išmirkytai strėlei pervėrus merginos krūtinę, ji akimirksniu pamiršo, kad prieš kelias akimirkas šnekėjosi su Javuzu ir atsigręžė į draugę, stovėjusią vos už poros metrų nuo plytinio pastato. Jame gyveno pora maždaug septyniasdešimties metų amžiaus senolių.

Šalia žalio statinio, primenančio sodo namelį be savo bičiulės ji išvydo dar du asmenis. Jie stovėjo prie motociklų ir žvelgė į Linetę iš nuostabos išplėtę akis. Kai Kirikas ir Džanas šitaip į Linetę žiūrėjo, ji jautėsi taip lyg būtų ne mergina, o muziejuje apžiūrinėjamas eksponatas. Ir demsei šis jausmas nei truputėlio nepatiko, nes per ne lyg priminė tą lemtingą akimirką, kai išėjo iš degančio namo ir pajuto į ją smingančius žmonių žvilgsnius. Visi mirtingieji anuomet bent šiek tiek pažinoję Linetę ir jos šeimą sugalvojo ne tik pramanytą vardą, bet sidabraplaukės gyvenimo istoriją. O Linetė neturėdama iš ko rinktis sutiko žaisti jų žaidimą ir patyrė skaudų pralaimėjimą.

Pajutusi, kaip ašaros pradėjo smaugti gerklę, Linetė akimirksniu panoro įbėgti į namus, kurie priminė ir laimingiausias gyvenimo akimirkas, ir pragariškai sunkius gyvenimo metus. Ji labai troško pasislėpti miegamajame ir lyg maža mergaitė palįsti po lovą, kad tik nereikėtų kalbėtis su Siuzana, Kiriku ir Džanu. Bet jau buvo per vėlu, nes jie žinojo tiesą. Ir tai Linetė vertė jaustis taip lyg būtų patekusi į likimo paspęstus spąstus, iš kurių negalėjo ištrūkti neatskleidus daugiau savo paslapčių.

- Line,- Siuzana kreipėsi į  draugę nukasdama vardo galūnę. - Jei tik man būtų pavykę ankščiau įkalbėti pas tave atvažiuoti tuos du pikčiurnas,- abu vaikinai lyg susitarę merginą perliejo kupinais nepasitenkinimo žvilgsniais. - Tikrai nebūčiau tiek ilgai tavęs vengusi.

Siuzana mostelėjo ranką, kad jos pradėtą kalbą tęstų Kirikas.

- Siuzana mus privertė čia atvažiuoti ir pasakyti, kad... - Siuzana baltakiavo akimis į Kiriką. -... mes esame stichijų kovotojai,- vaikinas nutilo, nes tikėjosi, kad Linetė pradės jo klausinėti įvairių dalykų apie išrinktuosius. Bet užuot tai padariusi ji tiesiog tylėjo ir sukryžiavusi rankas laukė, kol jis pasakys banalų sakinį.

- Mes norime, kad prisijungtum prie mūsų komandos,- po akimirkos taip ir nesulaukęs iš merginos jokios reakcijos vėl prabilo Kirikas.

Net po to, kai paslaptis išvydo dienos šviesą, Linetė neketino sulaužyti sau duoto pažado.

- Aš nenoriu priklausyti jūsų gaujai!- Linetė ištarė šiuos žodžius taip lyg nuo to priklausytų jos gyvybė.

Nenorėdama daugiau tęsti ją emociškai varginančio ir iki gyvo kaulo jau spėjusio įgristi pokalbio, mergina pasisuko į duris. Ji žengė keletą žingsnių atgal, kad galėtų jas atidaryti ir kuo skubiau įsmukti į vidų.

Kol Linetė bandė įgyvendinti savo sumanymą, o ją stebėjo tris poros akių, Javuzas jausdamasis smarkiai paveiktas nemalonaus naktinio nuotykio ir keistos žinios patraukė namų link. Eidamas pažįstamu keliu jis naiviai tikėjosi, kad visa tai, ką neseniai patyrė buvo viso labo tik tikroviškas košmaras, iš kurio ištrūks vos atmerkęs akis.