Kelias, vedantis į nežinomybę

15

Kiekvienas žmogus, atsidūręs patalpoje, paskendusioje aklinoje tamsoje būtų pajutęs baimę, bet bendražygiai nejuto šio jausmo, nes jų buvimas šalia vienas kito keistai ramino. Linetė ir Kirikas stovėjo prie durų ir ištempę ausis klausėsi lyg tikėdamiesi kažką išgirsti.

Staiga jų abiejų ausis pasiekė klyksmas. Tas siaubingas garsas privertė dvi širdis plakti greičiau. Nors mergina ir vaikinas jautė, kaip juos apglėbė šaltos panikos rankos, bet jie nutarė nepasiduoti nematomam priešui ir sužinoti, kas klykė iš skausmo lyg sužeistas žvėris.

Kovodami su baime, jiedu bėgo tuščiu koridoriumi. Kiekvieną kartą sugirgždėjus grindų lentai, Linetę ir Kiriką perskrosdavo nauja siaubo kupina banga, o šiai atslūgus širdis užplūsdavo mažytis palengvėjimas. Viskas tęsėsi tokia pat tvarka, kol neįvyko, kai kas keisto. Viena akimirka bendražygiai bėgo dviese, o jau kitą Linetei pasirodė, kad šalia jų buvo dar kažkas. Jai nespėjus įsitikinti, ar intuicija jos neapgavo, ponas nežinomasis nulėkė it viesulas priešinga nei juodu ėjo kryptimi. Vos jam spėjus pasišalinti, demsės širdį apėmė negera nuojauta. Jausdama didžiulę įtampą, Linetė stengėsi nepasiduoti ūmai ėmusioms lįsti į galvą klaikioms mintims, kurios lyg pikta linkintys demonai vertė ją tikėti, kad užpultasis nebe gyvas, o ji ir Kirikas netyčia prasilenkė su jo žudiku, sprunkančiu iš nusikaltimo vietos.

Lyg pajutęs, kad bendražygės širdį perskrodė stipresnė už ankstesnes baimės bangas, vaikinas nusprendė bent šiek tiek prasklaidyti juodu gaubusias sutemas. Nieko blogo neįtardamas jis susikoncentravo į savo tikslą ir po kelių akimirkų rankoje atsiradus kumščio didumo ugnies kamuoliui, jį sviedė tolyn.

Magiško žibinto skleidžiama šviesa trumpam išsklaidė sidabraplaukės širdį temdžiusias sutemas. Užplūdus palengvėjimui, Linetė nusišypsojo. Tačiau džiaugsmas truko neilgai, nes jau po akimirkos dirstelėjusi į šviesos šaltinį, demsė paklaiko iš baimės ir sustojo. Ji siaubo kupinomis akimis žvelgdama į liepsnojantį kamuolį, desperatiškai bandė nuspręsti, ką daryti. Viena merginos dalis troško sprukti kuo toliau nuo ugnies, o kita tiesiog rėkte rėkė, kad jei ji žengs atgalios ar per ilgai stovės vienoje vietoje, taps lengvu taikiniu.

- Kodėl sustojai? - paklausė Kirikas, trumpam stabtelėjęs ir atsigręžęs į Linetę.

Ši išgirdusi vaikino balsą, krūptelėjo. Pabudusi iš transo, mergina pažvelgė ugnies valdytoją.

- Panorau apsidairyti ir įsitikinti, ar nieko daugiau be mūsų nėra koridoriuje,- nors net jai pačiai balsas skambėjo neužtikrintai, Linetė vis tiek troško, kad Kirikas patikėtų šiais žodžiais.

Nors daugiau tamsiaplaukis nieko nepasakė, bet vien jo žvilgsnis bylojo, kad nei per nago juodimą netiki ja.

Vandens valdytoja tikėjosi, kad bendražygis ims ją kamantinėti, bet jis užuot vertęs prisipažinti tai, kas iš tiesų jai nedavė ramybės, nutarė nespausti merginos. Užgniaužęs norą sužinoti tiesą, Kirikas pajudėjo iš vietos. Netrukus Linetė pasekė jo pavyzdžiu.

Laikydamasi kuo įmanoma toliau nuo pavojingosios liepsnos, mergina akimis svaidė žaibus ir niršo ant negailestingos lemties, kuri net ir dabar neleido jai į širdį įsileisti akliną tamsą. Skuosdama paskui raudonojo elemento valdytoją, ji troško kur nors išlieti visą širdy, susikaupusį įtūžį ir pamiršti apie nesėkmingą bandymą priversti akis pakeisti spalvą ir formą vien tam, kad galėtų matyti tamsoje neblogiau nei dienos metu. Tačiau ji negalėjo to padaryti, nes nežinojo, ar be bėglio name dar buvo pavojingų asmenų, kurie išgirdę jos smūgių garsus, išnirtų iš slėptuvių. Ir tas negalėjimas atsikratyti neigiamos emocijos demsę siutino labiau nei pats faktas, kad net ir sekdama drauge su Kiriku paskui šiurpųjį liepsnų kamuolį neįstengė pasinaudoti gebėjimu, kuris buvo užkoduotas jos DNR.