Kelias, vedantis į nežinomybę

5

Jausdamiesi taip lyg rankos būtų surištos, bendražygiai ėjo atbuli nei akimirkai nenuleisdami akių nuo keistųjų padarų ir bandė sugalvoti, kaip išsigelbėti nuo gresiančio pavojaus.

- Ar ką nors sugalvojote, kas mus padėtų išsigelbėti?- pasiteiravo Linetė jausdama, kaip širdyje rusenusi viltis ėmė sparčiai gesti.

Kirikas papurtė galvą. Iš jo gesto mergina suprato, kad jis visai kaip ji dar nesukurpė jokio plano.

- Kadangi judu nieko nesugalvojote, šį sykį teks pasikliauti manimi,- tai pareiškusi Azūrė atsargiai nusisegė nuo kaklo medalioną ir nespėjus Linetei net žodelio išlementi jai į delną įdėjo savo papuošalą. - Tvirtai laikyk,- paliepė mergina keisdama pavidalą.

Pamačiusi, kad Linetė net neketino prieštarauti ir rankoje suspaudė papuošalą taip, kad net krumpliai pabalo, drakonė pasilenkė vien tam, jog bendražygiams būtų lengviau užlipti ant žvynuotos jos nugaros.

Prieš pradėdama kopti ant mitologinės būtybės nugaros, mergina paskutinį sykį pažvelgė į tą, kurio vien vardas kadaise įvarydavo daugiau baimės net už save pačią gebančią suryti ugnį. Stebėdama negyvą, išblyškusi pusbrolio kūną Linetė nebejautė neseniai širdį sukausčiusio liūdesio. Jo vietą jau buvo spėjęs užimti džiaugsmas, kad vaikystės priešo nebėra.

Užplūdus svaigiam ir tuo pačiu mirtinai pavojingam troškimui, Linetė vos įstengė suvaldyti ūmai suaktyvėjusią demoniškąją pusę. Klaikiai bijodama, kad tamsa pasiglemš ne tik širdį, bet ir sielą demsė nusigręžė nuo lavono ir ėmė kuo skubiau kopti ant Azūrės nugaros. Kažkurio momentu ji netyčia slystelėjo. Kai jau atrodė, kad netrukus nukris žemyn ir netekusi jėgų pasiduos blogiui tūnančiam viduje, Kirikas ištiesė ranką. Jo poelgis ir merginos begalinis troškimas dar sykį nevirsti pabaisą ir išgelbėjo ją nuo pražūties.

Vos Linetei ir Kirikui spėjus patogiai įsitaisyti, Azūrė išskleidė lyg parašiutą savo ilgus ir tvirtus sparnus ir kelis syk jais suplasnojo. Po to atsiplėšė nuo žemės ir pradėjo skristi šiaurės kryptimi. Drakonei lenktyniaujant su vėju, jos bendražygiams teko tvirtai laikytis, kad neišslystų žemė iš po kojų.

Nepaisant to, kad Azūrei kiekvieną kartą pakeitus skridimo krypti Linetę ir Kiriką perliedavo stipri baimės banga, jiedu mėgavosi kelione.

Linetė sėdėdama ant nepabalnotos drakonės, pavydėjo angelams to, kad jie visą gyvenimą turėdavo sparnus ir galėdavo lekioti padangėmis kada tik užsigeidę. Tas nemalonus jausmas ėmė drumsti ramybę merginai. Vos pradėjus lįsti iš tamsos skaudžių prisiminimų fragmentams, Linetė nustūmė juos į šalį prisivertė negalvoti apie tai, kaip ji prarado savo sparnus.

- Ar pajautei kažką negero? - po kurio laiko Dankan ėmus leistis žemyn, pasiteiravo Kirikas.

Ir Azūrė, ir Linetė jo balse pajuto nerimą.

- Dar ne,- drakonės žodžiai užuot nuraminę ugnies valdytoją tik dar labiau sustiprino nerimą. - Netrukus judu turėsite kuriam laikui sulaikyti kvėpavimą,- įspėjo ji prieš pagreitindama leidimosi žemyn tempą.

Pajutusi, kaip ilgai bandyta užgniaužti baimė lyg uraganas nusiaubė visus pastatytus skydus, demsė pažvelgė aukštyn ir išvydo juos besivejančius penkis melsvus drakonus. Ant mėlynųjų ugnimi alsuojančių padarų sėdėjo po ginkluotą raitelius. Stebėdama priešus sparčiai besivejančius juos, Linetė vos spėjo prieš pajusdama galingą smūgį užgniaužti kvapą. Jausdama kraują venose stingdančia baimę, mergina nėrė gilyn stengdamasi negalvoti apie skaudžią praeitį ir bandydama save įtikinti, kad daugiau niekas niekada neprivers jos jausti deguonies trūkumo.

Apsupti įvairių vandens gyvūnų bei augalų bendražygiai tyrinėjo gelmes. Plaukdami savo pasirinkto tikslo link, jie atrado esminį skirtumą tarp žemėje esančio gyvybės šaltinio ir to, plytinčio aplink juos ir po jais. Supratę, kad šiuose nepažįstamuose vandenyse niekada nepajus oro stygiaus Linetė, Kirikas ir Azūrė pajuto palengvėjimą.