Kelias, vedantis į nežinomybę

4

Azūrė manė, kad vyras pavadinęs ją keistąją draugė tikėjosi, jog ši įsižeis, bet taip nenutiko. Mergina jau buvo įpratusi būti vadinamai keistuole, todėl nei truputėlio nesupyko.  Akies krašteliu dirstelėjusi į nepažįstamąjį, ne tik pastebėjo, kad jis buvo nusiskutęs galvos šonuose plaukus, ir susipynęs iš jų likučių storą ir ilgą kasą, bet ir regėjo veide įsirėžusį nuovargį. Lyg to būtų maža mergina pajuto nuo nepažįstamojo kūno sklindantį stiprų puvimo kvapą. Tvaiką, kuris be žodžių pranešė, kad Elementeriume buvęs asmuo merdėjo.

Pajutusi norą įsitikinti, ar uoslė jos neapgavo, Azūrė atidžiai apžiūrėjo vyro raumeningus pečius ir pastebėjo, kaip pro languotose marškiniuose pradrėkstą skylę pradėjo lįsti kažkoks juodas ir ilgas padaras.

Galbūt jei Azūrė būtų viso labo tik paprasta mirtingoji, imtų klykti lyg išprotėjusi, bet kadangi jos DNR smarkiai skyrėsi nuo žmogaus, mergina nepajuto nei kruopelytės baimės. Tačiau nors toji nelaboji nesikėsino užvaldyti jos, bet Azūrė nusprendė įspėti bendražygius apie galbūt gresiantį rimtą pavojų.

- Šią akimirka mano galios ir jog nesu ir niekada nebuvau žmogus jums turėtų mažiausiai rūpėti,- pareiškė mergina atsigręžusi į Linetę ir Kiriką. Išgirdusi tokį bendražygės pareiškimą demsė žiojosi kažką sakyti, bet nespėjo, nes Azūrė vėl prabilo. - Judviejų klausimai gali palaukti, o tai... - ji trumpam nutilo, kad galėtų atrasti tinkamus žodžius apibūdinti Akacijaus būklę. - Neprisileiskite šio padaro artyn,- paliepė mergina vėl atsigręždama į tą vietą, iš kurios sparčiai lindo kirmėle. - Jis kažkuo serga ir ta liga yra labai pažengusi. Kol kas negaliu pasakyti, ar tai, kas ji žudo gali ir nužudyti mus, bet atsarga gėdos nedaro.

- Šaunuolė!- suplojo delnais Akacijus. Šį kartą siaubingas jo dvokas pasiekė ne tik Azūrės, bet ir Linetės bei Kiriko nosis. Vos užuodę tą negera pranašaujantį kvapą, jiedu suprato, kad mergina sakė tiesą. - Nereikėjo tau, Akacijau, užpulti bandžiusio pavogti motociklą vagies. Ak, jei tada būtum paklausęs ne širdies, o proto balso, nebūtų tau tas akimirksniu išgijęs pamišėlis suleidęs vaistų ir dabar tu stovėdamas čia neskaičiuotum paskutinių gyvenimo akimirkų.

Pusbroliui nutilus, Linetė prisiminė tą naktį, kai pirmą kartą pajuto bundančius šiltus jausmus Kirikui ir atsitikimą, kuris sujaukė judviejų planus pasikalbėti su draugais. Mintyse sudėliojusi lyg dėlionę tų įvykių fragmentus, mergina įstengė atminti viską, ką iki šiol smegenys nuo jos buvo nuslėpusios.

Regėdama save iš šalies, Linetė jautėsi taip lyg būtų aktorė vaidinantį filmo sceną. Šiam neįprastam ir keistam jausmui visiškai užvaldžius protą, Linetė klaidžiojo klaidžiu minčių koridoriumi. Jo žengdama į neištirtus tolius, vandens ir ledo valdytoja atminė, kaip prieš pat užgęstant šviesoms girdėjo kažkieno tylius žingsnius. Lyg to būtų negana, dar pajuto, kaip nematomas asmuo prabėgęs visiškai šalia jos ir Kiriko sukėlė nedidelį vėjelį. Šis jiedviem būnant apleistame name suvėlė plaukus, išsidraikiusius per kelionę motociklu į visas puses dar labiau.

"Ar tas ponas nematomasis ir buvo tas žmogus, kurį demsai vadino Adamu Kalsteriu?" - šis klausimas, į kuri Linetė nežinojo atsakymo, jai nedavė ramybės. Nuojauta kuždėjo, kad jei užduotų šį klausimą garsiai, tai Akacijus arba Azūrė ją apšviestų. Kitaip tariant, pasakytų tai, ko ji dar nežinojo.

Jei troškimas sužinoti tiesą nebūtų toks stiprus, demsė būtų jį pažabojusi ir nebandžiusi išsiaiškinti tiesos. Bet dabar, kai noras buvo stipresnis už širdies balsą, liepiantį nesikliauti nuojauta, mėlynojo elemento valdytoja pasiryžo už žinojimą sumokėti su kaupu.

- Ar Dantė O'Nilas iš namo išbėgo pirmas?- iš pradžių Linetė pažvelgė į Akacijų, iš kurio nerišlaus pasakojimo nusprendė, kad šis buvo susitikęs su Dante, o kiek vėliau į paslaptingąją Azūrę. Merginą, kuri vis pateikdavo naują ir nemalonią staigmeną.