Kelias, vedantis į nežinomybę

9

Kai Kirikas pagaliau susitaikė su tuo, kad Linetė jam neatskleis tiesos, pareiškė Azūrei, kad jie jau turėtų keliauti, ji atsiduso. Nors mergina troško dar paganyti akis į dailųjį fontaną, bet neprieštaravo ir nusekė savo einantiems šiaurės kryptimi bendražygiams įkandin.

Trejetukas ėjo tylėdamas. Kartkartėmis kuris nors iš jo narių trumpam stabtelėdavo pasigrožėti ledo spalvos smėlių, kuriame palikdavo pėdas. Kiekvienas iš klajoklių bent akimirkai dirstelėjęs į smiltis pastebėdavo, kad jos kaip vanduo fontane švytėjo lyg vaivorykštė ar deimantai.

Po praeito sykio, kai palietė vandenį ir išvydo siaubingą vaizdinį, Linetė jau buvo pasimokiusi, todėl šį kartą akį traukiančio stebuklo nepalietė ranka. Mergina buvo įsitikinusi, kad jei vėl leisis užvaldoma smalsumo, įsitikins, jog po jos kojomis tik paprasčiausias smėlis ir vėl išvys kažką siaubingo. O tam Linetė tikrai nebuvo pasiruošus.

Tuo tarpu kitų mintis paliesti tą gamtos sukurtą stebuklą neaplankė. Būtent dėl šios priežasties įsivyravo rutiną, kurios nei vienas grupelės narys bent jau artimiausiu metu nenorėjo nutraukti. Taip jie ėjo visą amžinybę, kol galiausiai nusprendė šiek tiek atsipūsti.

Norėdama bent akimirkai atitrūkti nuo realybės Linetė pažvelgė į dangų ir jos širdį pervėrė stipri nuostabos banga. Ta padangė, kurią mergina regėjo, šiame pasaulyje smarkiai skyrėsi nuo Seidlumo plataus horizonto. Dideli ir maži ledo spalvos debesys lėtai plaukė rožine erdve, kuri žmonių pasaulyje visuomet būdavo vieno ar net kelių mėlynos spalvos atspalvių, retsykiais padailinamų ryškios saulės šviesos ar blausios mėnesienos. Mėnulis, kabojęs šioje Vatero dangaus dalyje, demsei priminė saldžius braškių skonių ledus, kurių ji taip niekada ir nesugebėjo pamėgti. Be dangaus kūną, kurį mėlynojo elemento valdytoja palaikė Elementeriumo palydovu, padangėje daugiau nieko nebuvo, kas skleistų bent menkutę šviesą.

- Gal norėtumėte paragauti mėnulio?- Azūrės klausimas išsklaidęs juos supusią tylą kelioms akimirkoms praskaidrino klajoklių gyvenimą. - Jei galėčiau, mielai suleisčiau dantis į jo paviršių, kad galėčiau įsitikinti, ar tas dangaus kūnas savo skoniu primena cukraus vatą ar braškinius ledus,- truko visai ne daug, kad nutarusi šiek tiek pakvailioti mergina apsilaižytų lūpas it kraujo likučius trokštantis nusilaižyti vampyras.

Mėnulis lyg supratęs, ką variaplaukė sakė, pasislėpė už debesų. Jam pasislėpus saugioje vietoje, pasaulį apgaubė keistos sutemos. Jos priminė saulės šviesoje išblukusį nakties paveikslą, o ne tamsią ir bežvaigždę naktį. Regėdami tamsą apgaubtą niūrios pilkumos, girdėdami, kaip ūmai ėmė nemaloniai stūgauti vėjas ir jusdami, kaip smėlis, buvęs po kojomis ėmė siūbuoti lyg medžių šakos.

Ūmai apimta negeros nuojautos Linetė pažvelgė į judančias smėlio kopas ir pastebėjo, kaip kažkoks šešėlis primenantis žmogaus siluetą sparčiai buvo palaidotas milžiniška smėlio krūva.

"Ar po smėliu buvo palaidotas tos pačios ankščiau mano regėtos fontane merginos vaiduoklis? O gal jos pamatymas mane paveikė taip stipriai, jog dabar ėmė maišytis protas." svarstė Linetė žvelgdama į pasaulį siaubo kupinomis akimis. "Norėčiau, kad tai, ką mačiau būtų netikra, nes tikrai nedegu noru bandyti išgelbėti įstrigusį tarp dviejų pasaulių vaiduoklį nuo tapimo speidu."

- Regis, prasideda smėlio audra,- išgirdusi sunerimusi sunerimusį Kiriko balsą, Linetė nustojo galvoti apie vaiduoklį ir paskubomis bandė prisiminti viską, ką žinojo apie smėlio audrą. Nors ir labai stengėsi, mergina praktiškai nieko neprisiminė apie stiprius vėjo sūkurius, galinčius ne tik apakinti klajoklius, bet ir amžiams juos savo glėbyje paskandinti.

Pirmą sykį gyvenime Linetė ėmė nuoširdžiai gailėtis, kad niekuomet pernelyg nesidomėjo stichinėmis nelaimėmis ir neskaitė apie jas parašytų rimtų knygų, kuriuose viskas taip saldžiai ir mielai nebuvo pateikta kaip pagražintuose filmuose. Demsė buvo tikra, kad jei tik būtų domėjusis katastrofomis, kurių metu žmonės prarasdavo ne tik namus, bet mylimuosius, tai tikriausiai sukauptos žinios bent šiek tiek būtų padėjusios kiek įmanoma labiau apsisaugoti nuo artėjančios grėsmės. Bet dabar viskas kitaip. Mėlynojo elemento valdytoja būtent dėl šios priežasties buvo įsitikinusi, kad neverta sukti galvos, kas būtų, jei ji galėtų šiuo metu priimti patį teisingiausią sprendimą.

Atidavę savo ateitį į lemties rankas ir vien mintimis palinkėję vienas kitam nepasiklysti klaidžiame gyvenimo kelyje, keliautojai užmerkė akis. Jie pasikliaudami tik klausa skuodė tolyn vildamiesi susirasti kokią nors saugią vietą, bent menkutę užuovėją, kurioje galėtų pasislėpti nuo siaučiančios audros.

Neregint prieš akį visiškai nieko buvo velniškai sunku orientuotis aplinkoje, nesuklupti ir nepaskęsti bekraštėse smiltyse be galimybės išnirti, tačiau trejetas nepasidavė. Nors jiems buvo labai nemalonu jausti, kaip įsismarkavęs vėjas žarstė smėlį į plaukus, akis bei po drabužiais, bet bendražygiai stipriai sukandę dantis visomis išgalėmis stengėsi pasprukti nuo nematomo priešų. Gelbėjantis nuo pavojaus Linetę, Kiriką ir Azūrę lydėjo sėkmė, kuri it fėja krikštamotė neleido jiems atsiskirti vienas nuo kito ir amžiams pasiklysti klaidžioje smėlynų karalystėje.

Praūžus audrai ir pasauliui paskendus tyloje keliautojai ėmė krapštyti smėlį iš akių ir kitų kūno vietų, kurias tik įstengė pasiekti. Kai savotiškas švarinimosi ritualas buvo baigtas ir trejetas galėjo sutelkti visą dėmesį į juos supančia aplinką, pastebėjo sudžiuvusios žolės iš visų pusių apsuptą namą. Vienaukščio pastato sienos buvo išblukusios ir nešvarias rudos spalvos, o skylėtas ir purvinas čerpėmis dengtas stogas savo atspalviu priminė gervuoges, vienas iš mėgstamiausių Kiriko uogų.

Padengtas storais voratinkliais ir purvo sluoksniais statinys atrodė keistai pažeidžiamas lyg vietoj jo būtų stovėjęs kortų namelis, galintis bet kurią akimirka subyrėti.

Galbūt tai nenuorama vėjas, o gal koks prašalaitis ieškojęs nakvynės nakčiai po apsilankymo apleistoje landynėje buvo pamiršęs uždaryti duris. Būtent dėl atviro įėjimo į pastatą į lauką iš vidaus sklido kvapas, primenantis sugedusios mėsos dvoką.

Žiūrint į plytinį statinį Linetei pasivaideno, kad išgirdo pagalbos šauksmą. Merginai nespėjus nei žodelio išlementi, kažkokia paslaptinga jėga atplėšė jos kojas nuo žemės ir lyg magnetas vandens ir ledo valdytoją ėmė traukti į bjaurųjį namą.

- Linete, manau, mes neturėtume ten eiti,- net ir išgirdusi baimės kupiną mylimojo balsą, demsė neįstengė pasipriešinti keistai traukai prieš jos valią kūną, vedančiai į klaikią vietą.