Kelias, vedantis į nežinomybę

22

Bet jis nežinojo atsakymo.

Nors klausimas ir nebuvo jai skirtas, bet Linetė ryžosi į jį atsakyti vien todėl, kad ji vienintelė žinojo tikrąją priežastį, kodėl atsidūrė taip toli nuo gimtųjų namų.

- Begalinis troškimas sunaikinti į kūną įsibrovusią Zereidę.

Tai išgirdusi pastaroji mintyse sušnypštė kaip gyvatė laukianti progos įkasti.

- Neleisiu tau nužudyti demonų motinos!- staiga suriko rožinė pantera.

Tą pačią akimirka jos akys pakeitė formą, tapo demoniškomis ir įgavo ryškiai rožinį atspalvį.

"Nesuprantu kaip galėjau pamiršti, kad pasaulyje egzistuoja ir meilės demonai."- niršdama ant savęs mintyse tarė Zereidė.

"Nesu apie tokius girdėjusi."- pareiškė Linetė.

"Ir neturėtum, nes juos iššaukia tik žmones aklai tikintis, kad speidai padės juos priversti, kad patinkantys mirtingieji jiems pajustų meilę."- nors ir ne itin noriai, bet pirmoji demonė ryžosi atskleisti dalyką, kurio Linetė nežinojo.

Nustojusi "maloniai" šnekučiuotis su Zereide, Linetė akies krašteliu dirstelėjo, į nepažįstamąjį, kad įsitikintų, ar ir jis yra demonas. Nuojauta kuždėjusi, kad gali tekti vienai kovoti su dviem padarais apsėdusiais žemiečius, ją apgavo. Mergina nežinojo tai gerai ar blogai, nes pajuto, kaip širdį suvirpino baimės banga, kai pastebėjo, jog per vaikino rankas ėmė lįsti tamsūs šešėliai. Nesumodama, ką turėtų daryti ir kaip tektų sustabdyti padarus, neturinčius kūno, dirstelėjo į Nefreto kreminio atspalvio ovalo formos veidą. Vos pažvelgusi į jį, pastebėjo, kad tamsiose akyse plūduriavo tamsus ūkas. Tas keistas reiškinys galėjo būti ženklas, kad tas žmogus buvo išrinktasis. Bet jei tai būtų tiesa, tai būtų paneigę Linetės mintyse gimusį įsitikinimą, kad pasaulyje egzistuoja viso labo tik penki elementų valdytojai.

Ūmai iš klaidžių minčių labirintų ją privertė išsipainioti pakilęs vėjas. Nesuprasdama iš kur jis galėjo atsirasti sandariai uždarytoje patalpoje, kurioje net nebuvo kondicionieriaus, mergina klausiamai pažvelgė į Nefretą.

Užuot atsakęs į klausimą jis ranka perbraukė per savo juodus, banguotus pečius siekiančius plaukus. Po akimirkos vaikinas pažvelgė į savo ranką ir pamatė ant jos prikibusį tamsų bei plonyti lyg siūlas šešėlį taip ir nesuskubusį užpulti Koletos. Pervėręs jį neapykantos kupinu žvilgsniu, numetė ant grindų ir sutrypė jį lyg kokį šliužą.

Pasigirdus aimanai ir sidabraplaukės kūnų perbėgus nemaloniam šaltukui, ji nusigręžė nuo už save aukštesnio tvirto, sportiško sudėjimo žmogaus, vilkinčio tamsius rūbus. Tuomet Linetė atsigręžė į jos taip ir nepuolusią rožinę panterą ir pamatė, kad demonė aršiai priešinosi ją apspitusiems iš visų pusių šešėliams ir dar tuo pačiu bandė apsiginti nuo pikto vėjo taršančio plaukus ir trukdančio gerai įžiūrėti priešus.

Stebėdama kovotojus Linetė išgirdo kaip Nefretas spragtelėjo pirštais. Bent jau ji manė, kad tai padarė jis, nes netrukus kambarys paskendo beveik aklinoje tamsoje.

Kurį laiką buvo girdėti tik sužeistųjų aimanos ir Koletos keiksmai bei riksmai, kai šešėliai įgavę įvairių antgamtinių būtybių ar žmonių pavidalus suleisdavo jai aštrius lyg skustuvo ašmenis dantis į odą bei krentančių ir plyštančių knygų garsai. Kiek vėliau trejetukas išgirdo, kai nesibaimindamas tamsos ir šiurpą keliančių garsų priėjo kažkoks žmogus ir nuplėšė sau nuo kaklo grandinėlę. Nors ir labai stengėsi, bet jiems per tamsos maršką nepavyko įžvelgti nei kas netoliese stovėjo, nei kokį papuošalą laikė rankose.

- Nešdinkitės velnio pasiuntiniai iš šio knygyno!- staiga suriko Tara Samir.

Staiga supratęs, kad per skubėjimą nepastebėjo kambaryje buvusios moters, Nefretas atšaukė savo karius ir išsklaidė tamsą. Tada jis pažvelgė į įniršusią moterį ir pastebėjo jos rankoje paprastą sidabrinę grandinėlę su krikščioniškuoju kryžiumi. Šis ginklas, pasak legendos galintis nužudyti, bet kokį demoną, nei truputėlio neišgąsdino vaikino. Tamsiaplaukis žinojo, kad vos užsigeidęs galėtų jį išplėšti juodakei iš rankų ir kone akimirksniu suvaryti jį pavyzdžiui į ranką. Tada ši bandanti apsimesti drąsi knygų pardavėja pati savo akimis išvystų, kad jos nuostabusis kryžius nėra toks visagalis bei suprastų, kad tikrą blogį ne taip paprasta sunaikinti kaip atrodo. Bet Nefretas nenorėjo dar labiau išgąsdinti nekaltos moters, todėl netaręs nei žodžio nusigręžė nuo Taros ir išėjo iš knygyno.

Paskui jį išlėkė lyg akis išdegusi Koleta.

Prieš šiai dingstant Linetė dar spėjo pamatyti, kad jos rausvoji palaidinė suplėšyta ir sutepta raudonu bei rašalo juodumo, greičiausiai kovos metu kritusių šešėlių krauju.

Paslaptingiems nepažįstamiesiems pradingus, Linetė akies krašteliu dirstelėjo į knygų lentynas ir pamatė, kad dalis jų buvo paženklintos krauju, o tuzinas sudraskytų į skutelius knygų voliojosi ant grindų. Pakraupusi nuo tokio vaizdo, Linetė kuo skubiau išlėkė iš pastato. Nors ir žinojo, kad turėjo pasilikti ir Tarai padėti sutvarkyti patalpą, mergina paprasčiausiai jautėsi nesmagiai bei nenorėjo klausytis kaip dėl ištikusios nelaimės ją apkaltins ponia Samir.

"Prisipažink, Linete, tu paprasčiausiai bijai pažvelgti jai į akis ir išvysti tą nusivylimo kupiną žvilgsnį, kuriuo į tave žvelgė daugybė žmonių."- savo mintyse mėlynojo elemento valdytoja vėl išgirdo pirmosios demonės balsą.

Ji iš pradžių norėjo paneigti tiesą, bet galiausiai nutarė būti sąžininga.

"Taip, tu teisi. Aš nenoriu matyti, kaip į mane taip žvelgia kiti, nes tai man primena tėvus. Demsus, kurie užuot susitaikę su tuo, kad niekuomet nebūsiu tobula troško mane tokia paversti."