Kelias, vedantis į nežinomybę

20

Sugrįžusią į gyvenimą, merginą užplūdo prisiminimai. Gulėdama ant medinių lentų, jausdama, kaip jos susitaršiusius tamsius plaukus draikė vėjas ir kaip nemaloniai maudė sutingusias kojas, ji prabėgomis peržvelgė atminimus apie nemalonų susidūrimą su nepažįstamuoju. Nors ji matė tą patį, ką dar šiandien regėjo apleistame name, tačiau nebejautė širdyje skausmo.

"Kur mano nemalonusis palydovas pradingo?"- klausė ji savęs negalėdama patikėti tuo, kad dar visai neseniai ją troškęs nugramzdinti į tamsą, jausmas mirė. "Nejaugi pabuvojusi tarp dviejų pasaulių, įgijau jam atsparumą? O gal aš vis dar sapnuoju kaip ankščiau?" - lyg norėdama įsitikinti, ar visą tai, kas vyko ankščiau buvo tiesa ji pažvelgė į savo ranką ir pastebėjo žaizdą, kurią paliko priešas, su kuriuo bandė kovoti. "Vien ji įrodo, kad tai nebuvo sapnas." - sunkiai atsiduso Siuzana.

Staiga jai prieš akis išniro kitas prisiminimas. Šį kartą Siuzana buvo priversta išvysti savo sapno nuotrupas. Girdėdama kiekvieną savo ištartą Džanui žodį, ji juto vis stiprėjantį skausmą. Baimės kupinomis akimis ji dirstelėjo į savo plaštaką, tačiau be mažyčio įdrėskimo apgaubto raudonio ir plonos sukrešėjusio kraujo srovelės, daugiau ant jos neišvydo jokios žaizdos.

Nesumodama, kaip numalšinti vis stipriau ją atakuojančią gėlą, žaliaakė desperatiškai apžiūrėjo savo kūną, bet skausmo židinio taip ir nerado. Galiausiai ji pasidavė ir lyg maža mergytė pravirko. Net ir ašaroms pradėjus byrėti iš akių jis nei kiek neapmalšo.

Ji sėdėjo sukandusi dantis ir tyliai kentė agoniją, troško, kad mirtis kuo greičiau nutrauktų kančias rodės, visą amžinybę, kol kai kas pasikeitė. Nors Siuzaną supęs pasaulis išliko toks pats, bet jai pagaliau atsivėrė akys ir ji pagaliau suprato, kad gėla visą laiką bandė nesužeisti, o priversti ją suvokti savo klaidą. Ji lyg sąžinė troško, kad mergina prisimintų, jog dar visai neseniai vos neatsižadėjo meilės ir neišvyko į mirusiųjų pasaulį. Suvokus tai, Siuzanai pasidarė mažumėle lengviau iškęsti gėlą draskančią širdį.

Ašaroms išdžiuvus, Siuzana sunkiai pakilo nuo tilto. Baimindamasi, kad netyčia nesukluptų, rudaplaukė tvirtai įsikibo į statinio turėklus. Jausdama, kaip per jos kūnas iš lėto ėmė busti iš sąstingio, žemės valdytoja pažvelgė į prie jos sėdėjusį apskritaveidį vaikiną.

- Aš privalėjau stipriau kovoti ir nesileisti užvaldoma noro palikti tave,- žvilgsnyje, kuriuo Siuzana žvelgė į Džaną sutilpo daug daugiau nei dabar ar kada nors vėliau ji būtų įstengusi išreikšti žodžiais. - Džanai, prašau, atleisk man, kad nebuvau pakankamai stipri ir vos nesudaužiau tavo širdies ir nepriverčiau tavęs amžiams panirti į tamsą.

Kadangi Džanas buvo užsimerkęs, Siuzana pamanė, kad jis miegojo. Suvokusi, kad vaikinas tikriausiai negirdėjo jos ištartų žodžių ir nematė emocijų šėlstančių sielos veidrodyje, žaliojo elemento valdytoja nuliūdo. Tą pačią akimirka, kai jos veidą paženklino liūdesys, vaikinas lyg pajutęs, kad Siuzana paslapčia žvelgė į jį, pabudo iš neramaus miego ir lėtai pakilo.

- Siuzana, kaip galiu tau atleisti, jei visiškai nepykstu dėl to?- tai išgirdus, merginos akys išsiplėtė iš nuostabos, o rankos paleido turėklus, į kuriuos ji vis dar buvo išsikabinusi. - Tu nekalta dėl to, kas įvyko.

"Kaltas tik tas žmogus, kuris privertė tave patirti tikrą pragarą."- tik mintyse drįso pridurti Džanas.

Nors vaikinas neištarė garsiai to, kas sukosi jam ant liežuvio galo, bet mergina suprato, ką jis turėjo omenyje.

- Bet vis tiek tokia jaučiuosi.

- Jei tau dėl to palengvės ir nebesijausi taip lyg būtum padariusi klaidą...- ūmai Džanas nutilo. Siuzana užgniaužusi kvapą laukė, ką jis pasakys. - Aš tau atleidžiu.