Kelias, vedantis į nežinomybę

20

Evelina būtų galėjusi visą amžinybę pasakoti tikras ir pramanytas istorijas, skęsti savo mielojo pašnekovo akių gelmėje ir džiaugtis šia akimirka trapia. Bet negailestingoji lemtis jau buvo sugalvojusi naują būdą kaip pakišti pagalį į ratus. Ji privertė mažą mergytę klykti taip lyg šiai grėstų mirtinas pavojus.

Ksaros klyksmas abiejų pašnekovų širdis privertė plakti stipriau, o kūną sustingti. Nors baimė spaudė krutinę vis stipriau, moteris nepasidavė. Ji tyčia vargino smegenys galvodama apie siaubingus dalykus, kol visiškai užnuodijo kraują, ir juo ėmė tekėti neapykanta. Šis jausmas ūmai sunaikino klaidžius panikos šešėlius ir širdį privertę liepsnoti karo ugnimi stipresnę net už kūną apglėbusį šaltį.

Atgavusi laisvę, Evelina lyg viesulas įlėkė į olą. Atsidūrusi šaltoje ir nejaukioje vietoje, ji pasuko į kairę, mat buvo tikra, kad būtent iš jos ir sklido klyksmas.

Kai ausis pasiekė tylus mergaitės verksmas, moteris suprato neklydusi.

Tuo tarpu pasilenkęs ir prikišęs prie pat liauno Ksaros kaklo sidabru spindintį varveklį, vyras piktdžiugiškai šypsojosi. Jis žvelgė į ant tamsiaplaukės švelnios, blyškios odos plonyte srovele tekantį kraują, kuris sugebėjo nudažyti savo sodria spalva ir ginklo galiuką, taip lyg norėdamas nuspręsti, ką daryti toliau. Kokią odos vietą dar perrėžti.

- Prašau, nieko blogo man nedarykite,- meldė rudakė.

Skausmas deginantis kaklą, ašaros riedančios iš akių ir baimė, bandanti priversti širdį trankytis taip stipriai, jog kartais imdavo atrodyti, kad iššoks iš krūtinės. Šie tris jausmai šėlę Ksaros viduje jos švelnų balselį privertė skambėti silpnai ir desperatiškai.

Vyras apsimetė negirdįs jos maldavimo.

Pikta linkintis asmuo patraukė nuo sužeistosios kaklo varveklį. Nespėjęs jai net sureaguoti, pačiupo laisva ranka jai už žasto ir atsitiesęs atsigręžė į šalia sustojusią atėjūnę.

- Evelina, nesitikėjau, kad mūsų keliai taip greitai susikirs,- pasakė jis nusišypsodamas primenančia češyro katiną. Kai paskutinį kartą Evelina regėjo tą šypseną, pirmą kartą virto į Idžiraką.

"Tu nesi Dantė." - pamanė moteris. "Jis per ne lyg susitelkęs į elementų valdytojų medžioklę, kad imtų persekioti mane."-

- Tu teisi,- šie paprasti žodžiai, kuriuos buvo daugybę kartų girdėjusi ankščiau žmones, Eveliną privertė pasijausti taip it šis priešais ją stovintis vyras būtų regėjęs sielos gelmes. - Aš esu Volteris, silpnas ir savo šeimininkui nebereikalingas antrininkas.

Ūmai Volteris paleido Ksaros žastą, ir mergytę pastūmė nuo savęs toliau. Ši vos neprarado pusiausvyros.

Kelias akimirkas pastovėjusi ir palaukusi, kol širdis nustos smarkiai trankytis, tamsiaplaukė kiek įkabindama nuskuodė prie išėjimo iš ledo olos. Vos pasiekusi savo tikslą, ji išvydo brolį. Pamačius jį, jos tamsios akys prisipildė džiaugsmo ašarų. Kadangi Tapasijus buvo šalia, Ksarai jau atrodė, kad niekas nedrįs jos skriausti.

Išgirdęs, kaip mergaitė ištarė savo brolio vardą, Volteris išmetė iš šokolado atspalvio rankos varveklį. Šiam garsiai nukritus ir subyrėjus, vyras įkišo ranką į savo tamsių, languotų marškinių kišenę. Netrukus iš jos ištraukė lygiai tokį patį medalioną, kurį Dantė O'Nilas saugojo kaip savo akį. Šis jo veiksmas taip pribloškė Eveliną, kad ji net kelioms akimirkoms prarado amą.

- Kaip tau pavyko jį gauti?- paklausė moteris pajutusi, kaip neseniai nuostabos banga perskrodusi krūtinę ėmė atslūgti.

- Aš pavogiau jį,- tamsiaplaukis vyras ištarė taip paprastai, jog kiekvienam jo nepažįstančiam asmeniui būtų susidaręs toks įspūdis, kad šis žmogus nieko daugiau per dienas neveikia tik vagiliauja. Kiekvienas taip pamanęs būtų siaubingai suklydęs, nes šis žmogus, jei tik jo galima laikyti kito antrininką neturintį nei plakančios širdies, nei sielos, buvo toli gražu ne vagis.