Kelias, vedantis į nežinomybę

22

Kai Linetė baigė pasakoti savo nemalonų nuotykį, jie prieš keliaudami tolyn nusprendė dar šiek tiek pailsėti.

Apsidžiaugusi, kad kol kas niekur nereikės eiti, Linetė pati pirmoji atsigulė ant žolės. Ji užmerkė pavargusias akis ir niekieno nesutrukdyta nukeliavo į sapnų karalystę.

Plūduriuodama tarp dviejų pasaulių mergina tikėjosi, kad netrukus atsidurs gražioje ir ramioje vietoje, kurioje galės pailsėti nuo ją nuolatos trokštančios išbandyti realybės. Bet šiam troškimui nebuvo lemta išsipildyti, nes stipri traukos jėga ją įstūmė pro vartus, vedančius į klastingą košmarų liūną.

Pirmoji vieta, į kurią Linetė pateko, buvo jos kambarys. Ne naujasis, kuriame buvo įsikūrusi iki iškeliavimo į Elementeriumą, o senasis. Jame vietoj mėlynos spalvos atspalvių visai kaip kadaise realybėje vyravo šviesios, pastelinės spalvos.

Mergina jame stovėjo kelias minutes lyg norėdama kiekvieną erdvės atspalvį amžiams išsaugoti atmintyje, kol galiausiai drįso apsisukti. Išeiti iš jazminais dvelkiančios vietos, kurioje tebuvo vaikiška lovelė, nedidelė drabužių spinta, knygų lentyna su sukauptomis demoniškomis pasakomis ir rašomasis stalčius, atremtas į priešais ovalų veidrodį buvusią sieną.

Demsė vaikščiojo po namus ir ieškojo kažko, ko niekaip negalėjo surasti. Bandydama aptikti daiktą, apie kurį nežinojo visiškai nieko, mergina pajuto, kad ji yra neviena.

Nors Linetė buvo įsitikinusi, kad kažkas ją stebėjo, bet niekaip nepavyko išvysti to paslaptingo stebėtojo. Negana to, dar ir tas paslaptingas daiktas, kurio ankščiau ieškojo, neatsirado.

Trūkus kantrybei, Linetė liovėsi sukti ratus. Ji sustojo virtuvėje. Kelias akimirkas stovėjo sustingusi lyg statula ir mėgavosi tyla, kol staiga nusprendė užsiplikyti žolelių arbatos. Vandens valdytoja tikėjosi, kad ją išgėrusi, sugrįš į lovą ir vėl užmigs dar nespėjus pirmiems saulės spinduliams išsklaidyti Seidlumą apgaubusių sutemų.

- Linete...- vos spėjusi į puodelį įsidėti arbatžolių, sidabrinių plaukų savininkė išgirdo kažką tariant jos vardą.

Kadangi to balso sklindančio iš lauko mergina neatpažino, ji pasiliko viduje.

Neilgai trukus, Linetė vėl išgirdo tą patį šaižų balsą šaukiantį ją. Demsė vėl apsimetė nieko negirdinti. Po kurio laiko vėl tas pats pasikartojo.

"Jeigu neišeisiu į lauką, tas beprotis nenustos šūkauti."

Linetė visiškai netroško naktį eiti į lauką ir kalbėtis su nepažįstamuoju, o klausytis jo šukavimų tuo labiau. Bet juk reikėjo kažką daryti, kad visa tai liautųsi? Būtent todėl sukandusi dantis mergina išsmuko į naktį.

Plaučiams prisipildžius vėsaus oro, ji pastebėjo į medį atsirėmusį žmogaus siluetą.

Apsuptas iš visų pusių tamsos nepažįstamasis buvo atsigręžęs į merginą. Nors jis nei akimirkai nenuleido nuo jos akių, bet kažkodėl nedrįso žengti artyn į blausios gatvės lempų apšviestą zoną.

"Tas žmogus bijo šviesos? O gal tik nenori, kad pamatyčiau jo veidą?"- svarstė vandens valdytoja.

Bet keisčiausia buvo ne tai, kad tas nepažįstamasis slapukavo, o jog jam būnant taip arti mergina jautėsi kaip niekada saugi. Jei ne tas jausmas, tai tikriausiai Linetė būtų apsisukusi atgal ir sugrįžusi į vidų. Bent jau taip manė lėtai artėdama prie ankščiau jai nedavusio ramybės žmogaus.

Staiga tas tamsoje tūnojęs asmuo atsidūrė prie pat demsės ir savo tvirtomis rankomis suspaudė jos gerklę.

Linetė nuostabos ir siaubo kupinomis akimis žvelgė į Kiriką, bandė jo sielos veidrodį įžvelgti bent kruopelytę žmogiškumo. Bet ta aklina juoduma apgaubusi net jo akių baltymus, atėmė širdyje rusenusią trapią viltį ir privertė tikėti, kad jai nepavyks išsigelbėti.

Prabėgus kelioms sekundėms, Kiriko veidas persimainė ir Linetei ėmė atrodyti, kad ją smaugė ne jis, o Dantė. Mirtingasis, kurio atvaizdą mergina buvo regėjusi tik demsų istorijos vadovėlyje.

Jausdama vis stiprėjantį deguonies trūkumą vandens valdytoja visomis išgalėmis bandė išsivaduoti iš klaikaus ir jai visiškai nepavaldaus košmaro. Tačiau tai nebuvo taip paprasta padaryti, kai širdį ir kūną vis labiau kaustė baimė.

Galiausiai, kai nebeturėdama jėgų kovoti mergina pasidavė, košmaras baigėsi. O ją užplūdo palengvėjimas. Vos ėmus tikėti, kad netrukus pabus ir išnirs iš tamsos, Linetė buvo priversta nusivilti. Ji suvokusi, kad bėgdama nuo mažesnio košmaro buvo priversta susidurti su didesniu, norėjosi klykti iš visų jėgų. Ji troško, kad kas nors išgirdęs klyksmą, ištrauktų ją iš klaikaus sapno nagų. Bet tai buvo neįmanoma, nes net išsižiojus iš burnos neišsiveržė net menkiausias garsas.

Ūmai išsiveržė iš savo ankšto kalėjimo tolimiausioje sielos kertelėje seniai pamirštas jausmas. Emocija, kuri vien savo pasirodymu priminė tas klaikias dienas, kai būdama maža Linetė negalėjo išleisti nei garselio.

Susidūrus akis į akį su senuoju košmaru, demsės migloti praeities prisiminimai atrodė ryškesni ir tikresni nei kada nors ankščiau.

Be senųjų atminimų nuotrupų šmėkščiojančių priešais akis vandens valdytoją dar kankino liepsnos. Jos apsupusios auką iš visų pusių, tiesė į ją švytinčius liežuvius. Kiekvieną kartą ugniai lyžtelėjus demsės odą, ši pajusdavo ne skausmą, o kažką panašaus į elektros purtymą.

Kiek vėliau, kai liepsnos kažkaip stebuklingai išnyko, Linetė išvydo, kaip visi jai kada nors buvę brangus žmonės pavirto zombiais. Negana to, jie savo gličiomis ir apipuvusiomis rankomis bandė sučiupti ją bėgančią beveik visiškai sunykusia, parudavusia žole.

Kiekvienas košmaras, kurį merginai teko susapnuoti, buvo baisesnis už ankstesnįjį. Kas kartą iš naujo pajutusi, kai širdį vėl perverdavo panikos banga, Linetė manė, kad tuojau išprotės nuo prieš akis besikeičiančių makabriškų scenų.

Kuo daugiau ji sugerdavo į save baimės, tuo greičiau kraupūs vaizdiniai pralėkdavo pro akis. Jie bėgo lyg pakvaišę maratoną, kol galiausiai viskas susiliejo ir mergina ėmė matyti baltą, mirguliuojančią šviesą. Iš pradžių, kai akių vokai buvo tik truputį prasimerkę ši atrodė blausi, bet vėliau jiems pilnai atsimerkus, ji apakino Linetę. Nors tai truko vos kelias akimirkas, bet to visiškai pakako, kad ir taip suirzusi vandens valdytoja dar labiau supyktų.

Jausdama, kaip įtūžis ėmė stiprėti, Linetė lėtai pakilo nuo žolės. Vos spėjus sukrutėti, ji pastebėjo, kaip šalia jos stovėjusio Kiriko rankoje buvęs ugnies kamuolys užgeso ir juos iš visų pusių apsupo tamsą, kuri savo tamsia marška jau buvo spėjusi apgobti visą pasaulį.