Kelias, vedantis į nežinomybę

20

Prabėgo keturiolika dienų nuo to rytmečio, kai Linetė pabudo apleistame name. Per šias dvi savaites įvyko nemažai svarbių įvykių. Pirmasis ir vienas iš pačių svarbiausių buvo tas, kad vos atmerkusi akis po kovos su Dante mergina vienu metu pajuto Kirikui ir meilę ir neapykantą. Nors pastarasis jausmas priklausė ne jai, o į kūną įsibrovusiai demonei, bet Arkadaš baiminosi, kad per tą nematomąją dvasią netyčia nesužeistų mylimojo.

Nespėjus suvokti, ji ar Zereidė yra stipresnė, Siuzana įteikė savo mamos dienoraštį ir nuoširdžiai atsiprašė, kad to nepadarė tuomet kai juodvi kalbėjosi prie šventyklos. Iš pradžių Linetė nepatikėjo tuo, ką perskaitė, bet vėliau, kai palygino dienoraštyje rašytą raštą su tuo, kuris buvo panaudotas paskutiniame Siuzanos mamos laiške, jai atsivėrė akys. Tuomet ji prisiminė daugybę smulkmenų, kurios ankščiau prasprūdo pro akis ir suprato, kad tėvai jos nemylėjo. Jei būtų mylėję argi nebūtų susitaikę su tuo, kad niekuomet nebus tokia kaip kiti demsai ir nebandę ieškoti asmenų, kurie pasitelkę keistus metodus sugebėtų priversti smegenis veikti kitaip? Nepaisant širdyje sukilusio pykčio Linetė nenustojo mylėjusi savo tėvų. Bet tų šiltų jausmų jai nepakako, kad sugebėtų jiems atleisti ir gyventi taip lyg niekada nebūtų sužinojusi tiesos.

Merginos nei truputėlio neprivertė pasijausti geriau netgi tai, kad tas jaustas pasišlykštėjimas savimi išblėso labai greitai. Netgi atvirkščiai jis privertė dar labiau sunerimti ir patikėti, kad pamažu ji tampa pabaisa, kuriai netrukus žudymas ne tik nesukels neigiamų emocijų, bet sukels pasitenkinimą.

Bet užvis blogiausia buvo tai, kad Linetė niekaip negalėjo nustoti jautusi tos bjaurios demonės savyje. Kiekviena prabėgusią akimirka jai atrodė, kad tos bjaurybės įtaka stiprėjo ir iš lėto žudė ją. Paskutinis kantrybės lašas perpildęs jaunosios demsės taurę perpildė tuomet kai po pirmojo susitikimo su Kiriko teta pajuto labai stiprų norą ką nors sužeisti. Tą lemtingą vakarą atsisveikinusi su mylimuoju, Linetė nusprendė, kad jai jau gana šitos sumautos beprotybės ir grįžusi į namus susikrovė į lagaminą savo daiktus.

Užsimetusi ant peties dangaus žydrumo rankinę, į kurią paskubomis įsidėjo savo visas santaupas, mobilųjį telefoną, vaistų nuo galvos skausmo, kartkartėmis užplūstančio Zereidei panorus šeimininkauti jos kūne ir liepsnojančią gėlę, liūdnai pažvelgė į stalelio paliktą atsisveikinimo laišką.

- Atleisk man Kirikai,- vos girdimai sušnabždėjusi Linetė paėmė į dešinę ranką savo melsvo lagamino su ratukais rankeną.

Eidama link durų, vedančių iš gimtų namų, sidabraplaukė juto, kaip akyse kaupėsi ašaros, o širdį vėrė skausmas, kad daugiau niekada nebeišvys savo mylimojo. Nors Linetė ir buvo nepaprastai stipri, bet jautė, kad vien tik jos galios ir noro išlikti gyvai nepakaks laimėti žūtbūtinę kovą.

~*~*~*~*

Išaušus naujam rytui Linetė parašė Kirikui žinutę. Paprašiusi jo susitikti jos namuose dešimtą ryto, išjungė telefoną. Palikusi mobilųjį ant autobuso sėdynės, pasiėmė savo daiktus ir išlipo artimiausioje stotelėje.

~*~*~*~*

Visą rytą Kirikas buvo priverstas klausytis savo tetos bambėjimo, kad ši per laisvadienį turės važiuoti į Ninlendą, kaimyninį miestelį atidaryti jos pasijautusios prastai draugės padėvėtų knygų knygynėlį ir tenai praleisti visą dieną. Vaikinas iš visų jėgų stengėsi neparodyti, kad apsidžiaugė, kad Taros taip ilgai nebus namie. Jis visai netroško, kad tamsiaplaukė moteris staiga suuodusi jo ketinimus priverstų pirmąją atostogų dieną praleisti knygyne. Kirikui pakako ir to, kad po sugrįžimo iš Elementeriumo gavo nuo Taros pylos, kad tris dienas nesirodė namie ir gavo namų areštą iki kitos savaitės.

Atsisveikinęs su teta, Kirikas dar kurį laiką palaukė namie, nes norėjo įsitikinti ar Tara per skubėjimą nieko nepamiršo. Įsitikinęs, kad ji artimiausiu metu negrįš, išėjo iš vienaukščio, šviesaus plytinio namo. Užrakinęs jo duris, vaikinas patraukė tuo pačiu keliu kaip tada, kai pirmą kartą ryžosi eiti pas Linetę. Tik šį kartą jo tikslas buvo ne bandyti išsiaiškinti merginos paslaptis, o kuo įmanoma daugiau praleisti laiko su mylimąja.

Džiaugdamasis, kad netrukus vėl galės išvysti Linetę, vaikinas įveikė jį nuo jos namų skyrusį kelią daug greičiau nei įprastai. Nors ir žinojo, kad turėtų stengtis nekristi aplinkiniams į akis, bet vaikinas šį rytą kaip niekad norėjo pasauliui demonstruoti savo nežmonišką greitį ir kitoniškumą.

Sustojęs prie Linetės namų, jis pamatė plačiai atlapotas duris.

- Linete,- Kirikas ištarė merginos vardą.

Jis tikėjusi, kad išgirdusi jo balsą ji pasirodys ir pasiūlys pasivaikščioti po parką ar užsukti į ledainę, kurioje prasidėjo judviejų meilės istorija. Bet nieko panašaus neįvyko.

Sidabraplaukei taip ir nepasirodžius, Kiriko širdį pervėrė nerimas. Nors nebebuvo ko bijoti, nes jų priešas Dantė žuvęs, bet vis tiek ugnies valdytojas neįstengė atsikratyti šio jausmo. Kelias akimirkas dar palaukęs, juodaakis nutarė eiti į vidų.

Lėtai eidamas jis stengėsi apžiūrėti kiekvieną kampelį lyg tikėdamasis, kad Linetė paliko nors ir menkiausią užuominą kur jos ieškoti.

Galiausiai priėjęs prie koridoriuje buvusio tualetinio stalelio ant jo rado išplėštą iš sąsiuvinio languotą puslapį. Pamačius jį, vaikiną apėmė negera nuojauta. Jausdamasis taip lyg netrukus kas nors iššoks iš spintos ir jį kone mirtinai išgąsdins, Kirikas paėmė lapelį. Kelias akimirkas padelsęs tarytum bijodamas, kad iš kur nors išnirs Linetė ir labai supyks kaip kadaise, kad įsibrovė į jos namus, Kirikas pasiryžo perskaityti tai, kas buvo parašyta ant popieriaus.

Brangus Kirikai,

tikiuosi, kad kada nors sugebėsi man atleisti, kad apgavau tave ir išvykau.

Jei būčiau turėjusi bent kruopelytę vilties, kad mūsų meilę įstengs įveikti laimei kelią pastojusią naują kliūtį, būčiau pasilikusi su tavim iki paskutinio atodūsio ir leidusi vieninteliam ginklui, galinčiam pražudyti neapykantą laimėti mūšį. Deja, bet širdyje rusenusią viltį palaidojau dar prieš išvykdama į Ninlendą ieškoti atsakymo į vienintelį klausimą...

Kirikai, ar kada nors jautei begalinį troškimą nužudyti visus tau brangius žmones? Ar žinai, kaip sunku kovoti su tuo niekada nenurimstančiu jausmu?

O man teko tai patirti ir teks su tuo jausmu kovoti, nes blogis kurį netyčia pažadinau prieš nužudydama demsų kūrėją nori išstumti mano sielą iš kūno, kuris jai teisėtai priklauso. Būtent dėl šios priežasties privalau sužinoti, kaip pažaboti manyje siaučiantį blogį ir neleisti, kad sunaikintų kitus.

Nelauk manęs sugrįžtant *aşkim, nes negaliu tau pažadėti, kad mano akys dar kada nors galės išvysti tave.

Prašau, susikurk naują gyvenimą be manęs ir užmiršęs skaudžius išgyvenimus dar kartą įsileisk į širdį meilę. Tiesiog gyvenk taip lyg niekada nebūtume susitikę, lyg tai, ką patyrėme tebuvo sapnas, kuriam pasibaigus esame tik eiliniai nepažįstamieji, kurių keliai daugiau niekada nesusikirs.

                                                                                                                    Tavo Linetė

- Jei reikėtų sekčiau tave net iki paties pasaulio krašto,- ištarė Kirikas jausdamas, kaip jo skruostais tekėjo ašaros. - Neleisiu tau tik širdį ir sielą trokštančios užvaldyti tamsos atsižadėti jausmo, kuris mus vertė sutrupinti visas pasistatytas sienas. Net jei prireiks visos amžinybės surasiu tave, Linete, nes net pati to nesuvokdama laiške parodei, jog nori būti surasta.

*aşkim (aškim) (turk.) mano meile