Kelias, vedantis į nežinomybę

30

Dantė patogiai atsirėmęs į minkštą ir patogų krėslo atlošą, dešinėje rankoje laikė taurę raudonojo vyno. Gėrimo, kurio pripildė taurę vos prieš kelias minutes nusileidęs pro pietinę Soulero šventyklos pusę į erdvų rūsį, kuriame ne tik saugojo savo brangiojo gėrimo atsargas, bet ir maistą ir drabužius.

Mėgaudamasis maloniu vyno kvapu, dvasios valdytojas žvelgė į krištolinį rutulį buvusį priešais jį. Tą akimirka, kai jis išvydo draugiškai nusiteikusį sniego žmogų, rodantį kelią Linetei, Kirikui ir Azūrei, garsiai nusikeikė. Svaidydamas į jetį akimis žaibus, Dantė taip stipriai rankoje suspaudė taurės kojelę, kad net krumpliai pabalo. Stipriai grieždamas dantį ant dorai pasielgusio padaro, vyras labai troško matyti jį besiraičiojantį iš skausmo ir girdėti, kaip šis meldžia mirties kuo skubiau nutraukti agoniją. Nors ir Dantė geidė mėgautis sniego žmogaus kančiomis ir vėl pajusti širdį užplūstantį džiugesį, prisivertė suvaldyti savyje tūnojusį žvėrį.

Trokšdamas užmiršti tai, ką neseniai padarė padaras, turintis milžiniškas pėdas, violetinio elemento valdytojas pažvelgė į Evelinos kalėjimą. Jis žiūrėdamas į grotas, už kurių ankščiau matydavo tūnančią senolę, prisiminė, kaip jai virtus Idžiraku, pats pasirūpino, kad ši laimingai pasiektų Vaterą. Kelias akimirkas paklajojęs po praeitį, Dantė sugrįžo į realybę ir pažvelgė į savo magiškąjį krištolo rutulį. Išvydęs elementų valdytojus ir savo buvusią bendražygę ledo oloje, vyras pradėjo jiems kaišioti pagalius į ratus. Mėgaudamasis jų širdyse vis labiau augančia baime, Dantė naudojo telekinezę, kad išjudintų varveklius. Kas kartą kai įstabus ledo gabalas atitrūkdavo nuo sienų ar lubų žmogus tikėjosi, jog jis pražudys bent vieną iš keliautojų.

Kiekvienas dvasios valdytojas be daiktų skraidinimo ir kilnojimo ar gebėjo matyti netolimos ateities nuotrupas, kurti savo antrininkus, gydyti žaizdas vos jas palietęs ranka, leistis į astralines keliones, išplėšti gyvųjų sielas iš kūnų, tampyti žmones tarytum marionetes už virvučių, pasinėręs į meditaciją atsiriboti nuo fizinio bei dvasinio skausmo ir kartais keliauti į praeitį. Nors Dantė buvo įvaldęs visus šiuos gebėjimus, bet vis tik jam geriausiai sekėsi hipnotizuoti žmones, sukelti jiems stiprų skausmą iki galo neišvarant jų sielų iš kūnų ir minčių pagalba išjudinti daiktus.

- Pone O'Nilai,- tą pačią akimirka, kai žemas ir ausis rėžiantis balsas pasiekė Dantės ausis, jis gėrė vyną. Skystis, kuris visuomet maloniai sušildydavo kūną, užuot lengvai nutekėjęs gerklę privertė vyrą pajusti skausmą. Norėdamas atsikratyti šio nemalonaus jausmo Dantė kelis kartus sukosėjo ir taip išsigelbėjo nuo į jį norėjusios dantis suleisti mirties.

Kai dvasios valdytojas išsigelbėjo nuo daugelį metų trokštančios jį pražudyti giltinės, prarado norą gerti savo mėgstamiausią gėrimą. Vyras taurę su vyno likučiu lyg vaikas atsibodusį žaisliuką garsiai padėjo ant stalo. Išgirdęs tą stiprų stiklo barkštelėjimą į medį akimirka Dantė patikėjo, kad taurė suduš ir joje buvęs skystis suteps baldo paviršių, bet nieko panašaus neįvyko.

- Kiek kartų turiu tau kartoti, kad šitaip nesėlintum prie manęs, Hitai?!- žaibuodamas akimis, Dantė pažvelgė į šiek tiek už save jį žemesnio, perkopusio ketvirtą dešimtį vyro veidą.

Išgirdęs piktą Dantės balsą Hitas ėmė drebėti lyg baikšti mergytė išsigandusi palubėje tupinčio mažo voriuko. Drūtas lyg statinė vyras, kurio veidas ir kūnas buvo nusėtas daugybės randų, nebepriminė to nuožmaus portalo saugotojo, kokį buvo pratęs regėti Dantė.

Vien matydamas mėlynakio Hito Džefelso žvilgsnį, violetinio elemento valdytojas suprato, kad šviesiaodis jau ėmė gailėtis, kad užuot pasiuntęs vieną iš savo vyrukų pats atskubėjo pranešti svarbios žinios.

Ūmai nutaręs pamokyti sidabraplaukį už tai, kad jis ne tik sutrukdė man nužudyti klajoklius, bet ir mėgautis raudonuoju vynu, Dantė privertė Hitą išklausyti nuobodų ir ilgą jo sugalvotų taisyklių pakartojimą. Tik, kai jis užbaigė vyrui iki kaulo įgrisusį monologą, šis ryžosi prabilti.

- Kažkoks medžiotojas pavogė mano šautuvą ir įsmuko į Eartą, kai buvau išėjęs ten, kur karalius pėsčias vaikšto,- tardamas kiekvieną žodį žmogus vis labiau ir labiau raudonavo ir norėjo paslėpti šiurkščių bruožų veidą po ilgų lyg stagarai plaukų skydu. Bet to nepadarė, nes nebebuvo mažas vaikas, kurio bėdas galėtų lengvai išspręsti tėvai ir žinojo, kad tai nepadės. Tas nemalonus raudonis niekur nedings, o širdis vis tiek spurdės lyg kiškio.

Net ir mušamas Hitas būtų neprisipažinęs, bet jo pašnekovas puikiai suprato, kad jam buvo gėda, kad neįstengė ištesėti man duoto pažado, kitaip tariant neleisti, kad kažkas be jo žinios prasmuktų į kitą pasaulį.

Ši Hito pranešta žinia nei truputėlio Dantės nenustebino, nes pats panaudojęs dvasios elemento galias ir jis atviliojo prie magiškų durų medžiotoją. Sulaukęs, kol ištikimas sargybinis paliks savo postą, Dantė užhipnotizuotam asmeniui įsakė pavogti Hito medžioklinį šautuvą ir pereiti per portalą.

Šviesiaplaukiam, kurio net vardo nežinojo dvasios valdytojas buvo paruošęs ypatingą užduotį.

- Jeigu jau pasakei viską, ką norėjai, gali eiti,- tai išgirdęs vyras puolė lėkti lyg akis išdegęs iš kambario.

Matydamas, kaip jo pakalikas skuodė lyg bailus kiškelis, Dantė nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena. Jis akimirka svarstė, kaip turėtų atsikratyti nebenaudingo mirtingojo, kol galiausiai nusprendė pasinaudoti telekinezę tam, kad pakeltų nuo grindų stiklo šukes.

Šaltas lyg ledas vėjo gūsis palytėjo Hito odą. Šis nemalonus pojūtis įspėjo jį apie tai, kad netrukus nutiks kažkas blogo. Vyras visa širdimi troško išlikti gyvas, bet ūmai jį nematomomis grandinėmis dar stipriau supančiojusi baimė, privertė sustoti ir apsisukti. Vos spėjęs atsigręžti į tą pusę, kurioje stovėjo jį pasamdęs žmogus, mėlynakis pajuto, kaip kažkas akimirksniu perskrodė jo kūną. Nespėjus suprasti, kas ką tik nutiko Hito kūnas lyg garsiai lyg bulvių maišas nukrito ant grindų.

- Nejaugi tikrai manei, kad leisiu tau iš čia išeiti gyvam?- tarė Dantė stebėdamas, kaip iš šukėmis it kulkomis suvarpyto mirštančiojo kūno smarkiai tekėjo kraujas.

Kęsdamas pragarišką skausmą, Hitas įsmeigė savo gęstančias akis į žudiką ir nebyliai vien žvilgsniu paklausė, kodėl jis taip pasielgė.

- Hitai, man tikrai patiko su tavim dirbti, bet negalėjau tau leisti tapti išdaviku ir Zereidei pranešti, kad nusprendžiau nebepaklūsti jai,- tai ištaręs Dantė priėjo prie buvusio bendražygio ir užmerkė jo akis.

Nors paprastai žudydamas kitus jis jausdavo neapsakomą malonumą, tačiau šį kartą šis jausmas jo neužplūdo. Vietoj jo viduje atsivėrė kažkokia tuštuma, kuri tarytum susiurbė į save visus jausmus ir jam nepaliko nieko. Ta keista būsena truko porą minučių, kol galiausiai dvasios valdytojas pabudo iš keisto sąstingio. Išsivadavęs iš tuštumos ir nebūties gniaužtų, vyras pajuto širdį užvaldantį pyktį ir troškimą kuo greičiau atsikratyti mirusiojo kūno.