Kelias, vedantis į nežinomybę

37

1803-tieji sausio 3-oji

Nebe pirmą kartą gailiuosi, kad daugiau nei prieš metus būdama Kopenhagoje ryžausi tam beprotiškam poelgiui. Nors ir žinojau, kad pasielgiau teisingai pagrobdama vaiką iš vyro bandžiusio jį parduoti, bet troškau sugrįžti į praeitį ir pakeisti savo sprendimą. Gaila, bet neįmanoma pakeisti praeities ir išgelbėti daugybę nekaltų žmonių, kurie žuvo dėl mano troškimo apsaugoti šviesiaplaukę mėlynakę mergytę.

1803-tieji sausio 4-oji

Prieš kelias dienas užmigusi paryčiais susapnavau košmarą, kuriame regėjau savo išgelbėtą sidabraplaukę. Sapne ji buvo ne kūdikis liūdnomis ledo spalvos akimis, o maždaug keturiolikos - šešiolikos metų mergina. Eren, kurios tarsi ateitį regėjau, vaikščiojo po mano vaikystės namus ir bandė surasti iš jų išėjimą.

"Ar tikrai sapnas mano sapnas, kuriame mačiau Onirzą, vyrą troškusį atsikratyti nekalto kūdikio, kada nors virs realybe?"- mąsčiau žvelgdama priešais mane buvusį langą, pro kurį atsivėrė vaizdas į sidabrinėmis pusnimis išdabintą gatvę."O gal nors sykį aš klystu ir regėjau ne, galintį įvykti įvykį, o savo baimių atspindį?"

Net ir dabar sėdėdama ant lovos ir rašydama savo šios dienos prisiminimus ir mintis dienoraštyje aiškiai įstengiu prisiminti jos reakciją pastebėjus sargybinius, desperatiškus bandymus surasti kitą išėjimą iš namo ir vis mažėjančią viltį... Merginos nuostabą, kai ji išgirdo mano pokalbį ne su tariamu, o jos tikruoju tėvu, kuris mainais už galimybę pamatyti dukterį, leido vienam iš Onirzo iššauktų demonų save apsėsti. Puikiai atminu Eren iš siaubo paklaikusias akis, kai išvydo, kaip jo pakalikas atlikinėjo žiaurią mudviejų egzekuciją.

Niekaip neįstengdama patikėti tuo, ką skaitė Linetė paskubomis pervertė dienoraštį. Ji taip pasielgė vien tam, kad sužinotų ar Diktė, moteris, kuriuos užrašus laikė rankose, daugiau niekada neminėjo Eren tėvo.

Kai merginai nepavyko sužinoti apie mažylės tėvą, ėmėsi Onirzo paieškų. Apžiūrinėdama iš naujo moters, atlikusios mano praeitame gyvenime gelbėtojos vaidmenį aprašinėtas drobes, sužinojo, kad dienoraščio blogietis buvo pabėgėlis iš Sirijaus. Lyg to būtų maža paaiškėjo, kad jo pavardė buvo tai pat Kalsteris.

- Condenado,- Linetė pakartojo keistą žodį, kuriuo Diktė kelis kartus pavadino savo užrašuose Onirzą. - Ar žinote, ką tai reiškia?- pasiteiravo ji atsigręžusi į ją akylai stebėjusius Kiriką ir Azūrę.

- Jeigu gerai pamenu, šis žodis ispanų kalboje reiškia nuteistą arba pasmerktą,- atsakė į klausimą juodaplaukis net nepaklausdamas, kodėl Linetė panoro sužinoti to žodžio reikšmę.

Vos vaikinui spėjus nutilti, merginą apėmė keistas jausmas. Ji tiesiog instinktyviai pajuto, kad be juodu rašalu parašytų žodžių ant baltos drobės dar turėjo būti dar kažkas. Kažkas svarbaus dėl, ko moteris būtų ryžusis rizikuoti ir paprašiusi vieno iš antgamtinių padarų savo užrašus perduoti tai, kuri po daugybės metų turėjo atsidurti Firele. Bet kas tai buvo Linetė nežinojo. Ir vienintelis būdas išsiaiškinti tiesą buvo imtis drastiškų priemonių.

Jei būtų buvęs kitas būdas išsiaiškinti kuo tie užrašai buvo svarbus, demsė nebūtų atsivertusi paskutinio šiek tiek labiau už kitus išsipūtusio puslapio. Bet jo nebuvo ir todėl ji buvo priversta pirštais ir nagais suardyti tobulus dygsnius. Siūlams vienas po kito irstant ir nemaloniai trinant švelnią rankų odą, Linetei po kojomis pabiro medžiaginiai puslapiai, kurie buvo nematomis gijomis sujungti su viršeliu. Nors šviesiaplaukė girdėjo jų šlamesį, nebandė gaudyti puslapių, nes jos planas buvo kitoks.

Drobėms likus gulėti šalia Linetė puolė kiek aplūžusiais nagais krapštinėti rankose likusią viršelio odinę dalį. Vandens valdytoja jautė, kaip kas kartą bandant nuplėšti bent lopinėlį tvirtai prie storo kartono lakšto pritvirtintos odos siaubingai suskausdavo panages. Ji sukandusi dantis kentė tą bjaurų skausmą ir jautė, kaip širdis su lig kiekviena akimirka vis daugiau prisipildė pykčio. Nors jis visomis išgalėmis bandė ją sustabdyti, merginos noras sužinoti, kas slėpėsi už tobulo vaizdo buvo stipresnis. Būtent jis ledo atspalvio akių savininkę paskatino nepasiduoti ją ėdančiam demonui ir pasiekti užsibrėžtą tikslą.