Kelias, vedantis į nežinomybę

26

Kai Dantė nustojęs kankinti Eveliną Konteras patogiai įsitaisė ant krėslo, visiškai netekusi jėgų moteris susmuko ant kieto gulto. Sunkiai gaudydama orą ir tebejausdama kūną varstantį stiprų skausmą, ji prisiminė sapną sapnuotą prieš prarandant savo keistąją dovaną ir pakliūnant į pavojingus spąstus. Konteras mintyse vėl regėjo tą patį vyrą rašalo juodumo plaukais ir juto, širdį apsivijo baimė lyg aštuonkojo čiuptuvai. Tam nemaloniam jausmui privertus jos kūną vėl persmelkti šalčiui, nebe pirmą kartą Evelina prisiminė, kad sapne Dantė buvo padalintas į dvi dalis. Viena jo pusė buvo žmogiška, o kita juodesnė už prarają. Pastaroji net sapnuojant priminė tamsų šešėlį, trokštantį kažkam pakenkti.

Buvusi dvasios valdytoja atminė, kaip Dantė vienoje rankoje laikė planetą labai panašią į žemę ir jai parodė, kas įvyks netolimoje ateityje. Evelina matė, kaip vyro laikomą pasaulį iš pradžių nuniokojo vanduo ir ledas, padegė ugnis... Sustingusi lyg statula, stovėdama šviesioje aukštomis žolėmis apaugusioje aikštelėje ir žvelgdama didelėmis akimis priešais save, moteris regėjo, kaip pasaulį suskaldė į dalis žemės drebėjimai. Jų paliktus griuvėsius po kadaise buvusią gyvybingą ir nuostabią planetą išnešiojo vėjas.

Kai keturios stichijos sunaikino beveik visą žemę, penktasis elementas privertė gyvus žmones tapti klusniais vergais ir prisiekti ištikimybę valdovui. Štai tuomet, kai Evelina atplėšė ašarotas akis nuo mėlynosios planetos modelio ir pažvelgė į pabaisą, pamatė, kaip juodumos neapgaubtoje pusėje buvusi ruda akis akimirksniu tapo juoda. Lyg to būtų negana ji tapo lygiai tokia pat, kaip tų demonų iš siaubo filmų.

Žvelgiant į juodesnę už bežvaigždę naktį vyro akį, blondinė pajuto, kaip jo širdyje ir sieloje tūnojusi tamsa ją palytėjo. Ji akimirksniu apgaubusi būrėją lyg rūbas į ausį tyliai, beveik meilei sušnabždėjo: "Netrukus ir tu būsi priversta atsiklaupti ant kelių priešais naująjį pasaulio valdovą."

- To niekuomet nebus,- anuomet ištarė moteris prieš pat pasibaigiant košmarui. - Šis žmogus niekuomet neprivers manęs tapti jo marionete.

Evelina būtų ilgainiui pamiršusi siaubingą košmarą, jei kitą dieną į būrimo saloną nebūtų įžengęs vyras iš sapno. Vos išvydusi tą žmogų, ji pajuto nuo jo sklindančią tamsą ir akimirksniu suprato, kad judviejų susidūrimas geruoju nesibaigs.

Dar ir dabar prisimindama, kaip rudakis su pistoletu įbauginęs ją, padėjo ant stalo medalioną su sidabrinę pelėdą, Evelina stipriai niršo ant savęs, kad nepadarė nuodėmės. Jei anuomet ji būtų pasinaudojusi per trumpą gyvenimą sukauptomis žiniomis apie savo keistąsias galias ir jų pagalba išplėšusi iš pabaisos kūną jos supuvusią sielą, tai niekuomet nebūtų pakliuvusi į likimo paspęstus spąstus ir dabar netūnotų čia, tarp keturių sienų.

Kai iš pragariško skausmo liko tik nemalonus dilgčiojimas, senolė išniro iš prisiminimų verpeto. Moteris pamažu pakilo nuo kietos ir nepatogios lentos, kuri buvo pritvirtinta prie metalinių panašių į kėdės kojų, ir priėjo prie išėjimo iš kalėjimo kamerą. Liūdnomis akimis žvelgdama į nemielą pasaulį, ji ranka palietė grotas, skyrusias nuo išsvajotos laisvės. Tas beprasmis judesys buvo paprasčiausias įprotis, atsiradęs dieną, kai drauge su Dante perėjusi visą Elementeriumą, Evelina tapo kaline. Tada pirmą kartą atsidūrusi už grotuotų durų, buvusi dvasios valdytoja naiviai tikėjo, kad netrukus atgaus laisve, bet dabar... Dabar ji nebepuoselėjo net menkiausios vilties ir kiekvieną gyvenimo akimirka troško mirti ir pagaliau nutraukti nesibaigiančias kančias.

Nespėjus šalčiui švelniai glamonėjusiam jos raukšlėtą ranką priversti pabalti ir tapti nejautrią, Evelina buvo priversta pajusti, kaip kažkas skaudžiai įdūrė į plaštaką. Keliems kraujo lašams nukritus ant nešvarių grindų padaras, moteris pajuto labai stiprų norą tą niekšą, sužeidusį ją sutraiškyti lyg vabalą. Lyg pajutęs, kad Evelina geidė ji pati savo rankomis pribaigti, metalo atspalvio sutvėrimas savo išvaizda primenantis paprasčiausią šnipinėjimui skirtą blakę, nespėjus moteriai net mirktelėti palindo po oda. Tą pačią akimirka Evelina pajuto, kaip po kūną pradėjo bėgioti lyg skruzdėlytės.