Kelias, vedantis į nežinomybę

32

Po užmegzto kontakto su medžiu Siuzana jautėsi taip keistai ir neįprastai, jog jei kas nors būtų paklausęs, ką ji juto nebūtų galėjusi žodžiais apsakyti visų širdyje vienu metu siautusių emocijų. Viena akimirka mergina troško pabandyti pasikalbėti su gyvūnais ir augalais, kurių kalbą atrodė, kad pradėjo suprasti. Bet ar tai buvo tiesa? Šito mergina nežinojo, todėl būgštavo, kad Džanas ją išgirdęs kalbantis neva su augalais palaikys pamišele.

Neįstengdama suvaldyti savyje siaučiančios skirtingų ir priešingų vienas kitam jausmų sukeltos audros, kiekviena akimirka vis labiau niokojančios širdies kerteles, Siuzana pajautė netoliese buvusių magiškų vartų skleidžiamus virpesius. Tie keisti vis pasikartojantys signalai jai priminė radijo bangas. Jaučiant nuo vartų sklindančią vibraciją ir keistą trauką, tamsiai rudų plaukų savininkę užvaldė užvaldė naujas, dar niekuomet nepatirtas pojūtis. Kol stengėsi suprasti, koks tai buvo jausmas, kojos ją nešė tolyn. Niekaip negalėdama pasipriešinti nežemiškai traukai žemės elemento valdytoja kurį laiką pėdino tolyn, kol prieš akis atsivėrė didžiulė, klaiki praraja. Portalo buvusio bekraštėje bedugnėje skleidžiama šviesa apšvietė ant uolėtų, smailių kraštų tvirtai besilaikančius pieno baltumo žmonių griaučius ir nuo jų atitrūkusias kaukoles. Matydama apačioje mirtingųjų liekanas Siuzana lyg kokia baikšti siaubo filmo veikėja krūptelėjo ir suklykė.

Siaubui sukausčius širdį, o šalčiui it rūbui apgaubus kūną, mergina pastebėjo, kaip vienos kaukolės tuščios akiduobės sušvytėjo juoda šviesa. Vos tai išvydusi, žaliaakė trumpam pabudo iš ją apėmusio sąstingio ir sumedėjusiomis bei nepaklusniomis kojomis žengė mažulytį žingsnelį atgal. Brunetė mielai būtų ėjusi atbula, nors ir visą amžinybę, jei galūnės jau po pirmojo žingsnio nebūtų nustojusios jos klausyti.

Negalėdama pajudėti iš vietos užgniaužusi kvapą Siuzana stebėjo, kaip vienas į kelias dalis padalintas skeletas susirinko savo kaulus. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir kiti. Kaip kurie iš griaučių apsuko savo kaukoles šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampų. Jie tarytum viliesi, kad šis keistas pratimas padės tvirčiau galvas laikyti ant pečių.

- Jų per daug,- pareiškė mergina atsigręžusi į ją įkandin visą laiką sekusį Džaną. - Mes jų neįveiksime,- paskubomis dirstelėjusi į karingai nusiteikusius priešus, ji pamatė nedidelį skeletų būrelį tingiai kopiantį į viršų. - Jei nenorime galynėtis su mirusiaisiais žūti arba įkristi į bedugnę, turime paskubėti dingti iš čia.

Džanas būtų galėjęs apkabinti mylimąją ir kuždėti jai, kad viskas bus gerai, bet to nepadarė. Jis paprasčiausiai tyrinėjo priešus lyg kokius eksponatus muziejuje ir bandė nuspręsti ar verta pradėti kovą, kurios gali ir nelaimėti.

Vėl jausdama mirties alsavimą į nugarą, Siuzana prisiminė, kaip nenorėdamas jos palikti vienui vienos, Džanas nusekė nusekė įkandin, nors ir nenorėjo padėti gelbėti medžiotojo. Kai jiedu sekė vilkų paliktais pėdsakais  Siuzana dar nenutuokė, kad per savo užsispyrimą smarkiai ir neatleistinai suklys. O kai pagauliau suprato savo klaidą, turėjo brangiai sumokėti. Dar ir dabar prisiminusi tas kankinančiai ilgas akimirkas, kai gyvybė kabojo ant plauko, žemės elemento valdytoją kaustė begalinė baimė. Nors likimas ir motina gamta nusprendė tą sykį neišskirti judviejų, bet mergina tikėjo, kad tuodu šį sykį susimokę vėl ją sukiršins su Džanu, o tada... Žemės valdytojai buvo net baisu pagalvoti, kas nutiks, jei per klaidingą sprendimą, kuris nors iš judviejų paklius skeletams į nagus ir mirs.

"Tik dėl Džano ir savo galios ryžausi atsiriboti nuo savo skausmo." - galvojo Siuzana stovėdama labai arti prarajos, kurią kopė į viršų pačios giltinės sukurti pabaisos. "Jei prarasiu dar ir jį, tai kokia prasmė bus gyventi?"

Nors Siuzana ir tikėjosi, kad Džanas užuot sutikęs drauge sprukti, ims abejoti jos sprendimu, tačiau nieko panašaus neįvyko. Jis užuot sukėlęs dramą pažvelgė į merginą taip, jog ši akimirksniu suprato, kad šį sykį ji priėmė teisingą sprendimą. Svaigiam džiaugsmui užplūdus širdį, Siuzana troško mažų mažiausiai apkabinti mylimąjį ir panardinti rankas jo auksiniuose plaukuose, nors ir puikiai žinojo, kad dabar tam ne laikas ir ne vieta.

- Net jei tas apačioje esantis portalas yra vienintelis kelias namo, aš neketinu tavęs bandyti įkalbėti nei kovoti su naujais priešais, nei žengti prarajom. Net jeigu bėgimas nuo pavojų mudviejų neišgelbės, šį kartą nebandysiu pakeisti tavo sprendimo, nes nesu tikras ar pavyktų mudviem sunaikinti visus skeletus,- tarė Džanas.

Klausantis jo žodžių, Siuzanai pavyko užgniaužti stiprų troškimą. Įveikusi nematomą priešininką, žemės valdytoja nusigręžė nuo artėjančios skeletų armijos ir nuskuodė atgalios lyg metalinio driežo išgąsdinti vilkai.

Po akimirkos ją nusivijo Krusas.

~*~*~*~*

Tik Eartą apgaubus storai, juodai beveik akimis neperskrodžiamai nakties marškai, elementų valdytojai pasiekė miško pakraštį ir išvydo tiltą. Nors jis iš visų pusių apgaubtas sutemų atrodė kitaip, bet ir mergina, ir vaikinas suprato, kad tai buvo tas pats statinys, kuriuo, rodės prieš visą amžinybę žengė.

Vargiai pastovėdami ant kojų, jiedu trumpam stabtelėjo pailsėti. Stovėdami prie tilto Siuzana ir Džanas, pirmą kartą visos kelionės metu pajuto alkį ir troškulį. Ir tai buvo labai keista, nes jau buvo prabėgę labai daug laiko nuo to vakaro, kai jie paliko Seidlumą ir atsidūrė šiame keistame pasaulyje.

Nors bėgliai ir labai stipriai norėjo atsisėsti, užmerkti akis ir atsikratyti nuovargio, pačio stipriausio iš trijų palydovų, bet buvo priversti kovoti patys su savimi ir judėti pirmyn.

Sunkiai atsidusę jiedu žengė vieną žingsnį pirmyn, o po to dar vieną ir dar viena... Nežinodami ar pavyks šiąnakt surasti saugų prieglobstį, kuriame galės pasislėpti nuo persekiojančių skeletų, Siuzana ir Džanas slinko lyg vėžliai. Nors elementų valdytojams žengiant kiekvieną žingsnį, vis labiau linko kojos, o miegas vis labiau lipino akis, bet jie stengėsi iš paskutiniųjų nepasiduoti mirties broliui.

- Jie tuojau mus pasivys,- tarė Džanas trumpam dirstelėjęs per petį ir pastebėjęs, kad būtybės tamsoje šviečiančiomis akiduobėmis, kurios užslinkus nakčiai iš juodu tapo pilkšvos, jau lipo jiems ant kulnų.

Siuzana ir Džanas supratę, kad jei nepaspartins žingsnių, netrukus kraujo ir žudynių ištroškę skeletai įgyvendins savo ne dorus ketinimus,eikvojo paskutinius energijos likučius bėgimui, kuris labiau priminė seno kuino bandymą apsimesti eikliu žirgu.

Nenorėdami iššvaistyti daugiau nei vienos brangaus laiko akimirkos, keliautojai nežiūrėjo sau po kojomis. Ir tai buvo didelė klaida, kurią Siuzana ir Džanas suprato padarę tik tada, kai visą kelią lydėjusi sėkmė nusisuko ir jiedu įlūžo.

Nespėję pakrutinti net piršto, kad ištrauktų kojas iš tarpų tarp lentų, jie pajuto, kaip tiltas kuriuo jau skuodė visa griaučių kariauna, nuo jų visų svorio ėmė į visas puses siūbuoti. Jis lyg drebulė papūtus net menkiausiam vėjui plaikstėsi į šalis net porą minučių, kol galiausiai senas statinis pavojingai pakrypo į šoną.

Vos spėjus elementų valdytojams ištraukti kojas iš skylių, virvė, kuria tiltas pritvirtintas, visiškai nutrūko, o nepatvari statinio konstrukcija ėmė byrėti.

Baimindamiesi, kad netrukus nugarmės nežinia kur bėgliai stipriai įsikabino į tilto rėmus. Iš nuovargio beveik nejausdami rankų ir kojų jiedu girdėjo, kaip dalis persekiotojų nukrito žemyn. Jausdami vis labiau kraują venose stingdančia panika ir ledinį mirties alsavimą į nugarą, mergina ir vaikinas girdėjo pasiekusių kažin kur buvusią žemę skeletų aimanas ir kardų kirčius.

Siuzana ir Džanas laikėsi lyg skęstantieji įsikibę šiaudo iki tol, kol juos visiškai apleido jėgos. Negalėdami pasipriešinti nuovargiui, juodu paleido rėmus ir ėmė kristi žemyn. Nors mirtingieji jausdami, kaip įtūžęs vėjas negailestingai skverbėsi po jų drabužiais leidosi labai trumpai, bet tas laikas praleistas balansuojant tarp gyvenimo ir mirties prilygo amžinybei.

Judviejų trumpai bet ir tuo pačiu kankinančiai ilgai amžinybei ištirpus lyg pienių pūkams ore, Siuzana ir Džanas buvo priversi ne savo noru nusileisti šiltos, klampios ir siaubingai dvokiančios masės viduryje.

- Tie žmonės, nukritę tiesiai iš dangaus sugadino mano nuostabųjį troškinį!- tespėjo jiedu išgirsti kažką šaukiant prieš užmerkdami pavargusias akis ir nugrimzdami į miegą.