Kelias, vedantis į nežinomybę

5

Paslapčia stebėdama bendražygius, kelionės metu tapusius dar artimesniais nei ankščiau, Azūrė jautė vis stiprėjantį pavydą. Šis jausmas ne vieną žmogų ir antgamtinį padarą pavertęs neapykantos ir amžinos kančios įkaitu Azūrė priminė sparčiai senkantį laiką. Laiką, kurio ji negalėjo nei atsukti, nei sustabdyti ar sulėtinti.

"Jei prieš sutikdama su Dantės pasiūlymu būčiau žinojusi, kad tai dėl jo kaltės praradau brolį, man dabar nereikėtų stovėti čia, Elementeriume ir pavydėti Linetei ir Kirikui, kurių po daugybės sunkių išbandymų laukia laiminga pabaiga."

Azūrė leido sau trumpam sugrįžti į praeitį.

Klajodama po prabėgusių dienų prisiminus ji išvydo brangių žmonių veidus. Vienu metu Azūrė matė per jos dvyliktąjį gimtadienį išėjusį tėvą, kuris nors ir  buvo pažadėjęs, taip ir niekada nebesugrįžo mirštančią mamą, savo tik nuotraukose regėtą brolį. Tarp savo brangiausiųjų ji neišvydo tos, kurią kadaise laikė drauge, nes tik sutikusi Linetę ir Kiriką suprato, kad jos ir karalienės Snieguolės, ankstesnės vandens valdytojos draugystė buvo lyg patogus sandėris. Kol ji nieko blogo nenujausdama padėjo savo tariamajai draugei ieškoti kvailių, dėl jos pasiruošusių pakloti aukso kalnus ir padėdavo juos maustyti, karalienė būdavo patenkinta. Bet vos tik Azūrė imdavo Snieguolei sakyti, kad ši išviliodama iš savo gerbėjų visus jų turtus elgdavosi blogai, bičiulė labai supykdavo. Matydama karalienę piktą, Azūrė jausdavosi prastai ir griauždavosi, kad neįstengė patylėti. Ji ilgai save kankindavo emociškai, kol galiausiai galiausiai ryždavosi draugės atsiprašyti. Ši aišku už atleidimą paprašydavo, kad Azūrė, ką nors padarytų. Ir tai dažniausiai būdavo nedora. Nors mergina nematė kitos išeities tik kaip sutikti sugriauti buvusių arba per ne lyg įkyrių ir pavyzdžių Snieguolės kavalierių gyvenimus ir reputacijas, darydama blogus darbus jautėsi prastai.

Galiausiai Azūrė išvis liovėsi draugei pamokslauti, nes nebenorėjo daugiau teptis rankų svetimu krauju. Net ir ėmus žaisti pavojingą žaidimą kitaip kerai neišnyko. Variaplaukė ir toliau žavėjosi Snieguolės gebėjimais manipuliuoti žmonėmis, priversti jai vergauti ir turtais, kurių su lig kiekviena diena vis daugėjo.

Bet kiekvieno valdovo valdymo era kada nors baigiasi. Ta pati lemtis ištiko ir tą, kuri buvo apsiskelbusi sniego demonų karaliene. Ją pražudė ne ginklai, o melas.

Paprastai tai Snieguolė meluodavo, o kiti ja tikėdavo, bet kartą atsirado asmuo, kuris perkando ją lyg riešutą. Supratęs, kokia karalienė yra iš tiesų, suviliojo ją ir privertė įsimylėti. Apakinta ankščiau nepažintų jausmų moteris ėmė taip stipriai pasitikėti nepažįstamuoju, kad net ryžosi prisileisti jį arčiau nei kitus ankščiau buvusius kavalierius.

Jis protingai išnaudojo artumą. Toliau vaidino pasirinktą vaidmenį, kol galiausiai kartą ryžosi karalienei nematant į jos gėrimą pripilti nuodų. Ši nieko blogo neįtardama išgėrė užnuodytą vyną.

Vos Snieguolei spėjus praryti paskutinį raudonojo skysčio gurkšnelį, vyras pasakė prisiminęs, kad turi padaryti kai, ką svarbaus ir neatidėliotino. Naivi įsimylėjėlė leido savo žudikui pasprukti iš nusikaltimo vietos vien, todėl, kad šis pažadėjo netrukus grįžti.

Pasijautusi prastai karalienė paprašė pakviesti Azūrę. Snieguolė tikėjosi, kad šiai išvirus vieną iš savo keistųjų antpilų, pasijus geriau. Bet nei vienas iš draugės paruoštų magiškų gėrimų nepadėjo. Galiausiai supratusi, kad nepavyks atgauti mirties, Snieguolė drebančiomis rankomis nusisegė nuo kaklo ploną, sidabrinę grandinėlę su trikampio pakabuku ir įdėjusi Azūrei į ranką, liepė bičiuliai surasti kitą vandens ir ledo valdytoją, kuri atrodys lygiai tai pat kaip ji, ir perduoti šiai papuošalą. Kai Azūrė paklausė, kodėl tai reikia padaryti, Snieguolė paprašė nieko neklausinėti ir tiesiog padaryti kaip ji liepė, nes kitaip naujoji mėlynojo elemento valdytoja pakartos jos klaidą.