Kelias, vedantis į nežinomybę

6

- Mes nuvesime jus į orkų miesto širdį,- pažadėjo Siuzanai ir Džanui žaliaodžių milžinų vadas, kai drauge su pavaldiniais užbaigė ilgą atsiprašymų maratoną.

Išgirdę naujieną, nei vienas iš elementų valdytojų neapsidžiaugė tuo, kad teks išvysti dar daugiau piktųjų orkų. Nors Siuzana ir Džanas jautė stiprų nenorą keliauti su nepažįstamaisiais į jų makabrišką gyvenvietę, nutarė apsimesti, kad nuoširdžiai apsidžiaugė suteikta galimybę savo akimis išvysti žaliaodžių valdas. Tas nenuoširdus, netikras it brangaus juvelyrinio dirbinio klastotė džiaugsmas mirtinguosius apsaugojo nuo žaliųjų draugų rūstybės.

Ekskursija po svetimą ir nesvetingą pasaulį Siuzanai ir Džanui buvo švelniai tariant nemaloni. Sekdami paskui mitologines būtybes, jie ėjo žmonių ir gyvūnų kaulais nusėta žeme, kurios nedengė net menkiausios žolytės, galinčios pagyvinti niūrų kraštovaizdį.

Įsimylėjėliai mielai būtų žingsniavę nesidairydami į šalis ir nebandydami įsidėmėti kiekvieno kraupiai atrodančio kaulo istorijos. Tačiau prikibęs prie judviejų lyg varnalėša baltabarzdis, regis to nesuprato ir be perstojo gyrėsi savo ir kitų gaujos narių laimėjimais. Orkų lyderis buvo toks aklas, kad nepastebėjo, jog jo bendražygiai kas kartą jam užsiminus apie naują kovą iš visų jėgų stengėsi nuslėpti pasišlykštėjimą. Jausmą, kurį pajusdavo, kas kartą išgirdę apie dar vieną siaubingomis mirtimis pasibaigusią kovą.

Prabėgus porai kankinančiai ilgų ir sekinančių valandų, Siuzana ir Džanas pasiekė savo naujųjų draugų stovyklą. Atsidūrę šalia tamsiai rudų, milžiniškų palapinių, kuriose būtų be jokio vargo sutilpę mažiausiai dešimt orkų, elementų valdytojai vylėsi netrukus galėsią pailsėti. Tačiau kitaip nei jie abu geidė milžinai nesuskubo užsiimti geriausias vietas stovyklavietėje.

- Apžiūrėkite palapines,- įsakė saviškiams ilgabarzdis, kai net po dešimties minučių niekas jų neatėjo pasitikti ir pasveikinti sėkmingai sugrįžus į laikinus namus.

Sunkiai išstovėdami ant kojų mergina ir vaikinas matė, kaip išgirdęs vado įsakymą, žaliaodžiai tuojau pat ėmė jį vykdyti. Milžinai pasidalinę į mažas grupeles, kurias sudarė po du arba tris orkus, apžiūrėjo penkiolika palapinių. Kol jie plušėjo ieškodami ko nors, kas galėtų padėti surasti bičiulius ar parodyti, ką jiems teko iškęsti per jų išsiskyrimo su mažesniuoju būriu laiką, mirtingieji iš visų jėgų grumėsi su miegu.

Po kurio laiko apieškoję visas palapines žaliaodžiai iš savo brolių seserų poilsio vietų atnešė daugybę daiktų. Jų grobį sudarė sudaužyti moliniai indai, suplėšyti drabužiai bei musėmis aplipę maisto likučiai.

Kai sugrįžo visi išskyrus patį jauniausią orką, ir vadas, ir elementų valdytojai prarado viltį, kad netrukus tiesa paaiškės. Nebejausdami to tyro, visų egzistencijai reikalingo jausmo, jie laukė, kol pasirodys paskutinis žaliaodis. Atėjus tai lemiamai akimirkai, kai iš vienos palapinės, išvaizda primenančios indėnų *tipo išėjo milžinas nešinas keistu radiniu, visų orkų ir mirtingųjų akys nukrypo į jį.

- Lamija,- ištarė jis pirštu bakstelėjęs į rankoje laikomą žalios spalvos išmargintą įmantriais, auksiniais ornamentais kiaušinio lukštą.

Išgirdęs žodį **lamiją, kiekvienas paauglys tikriausiai būtų pirmiausia pagalvojęs apie L.J Smith sukurtos "Nakties pasaulio" serijos vampyrus, o ne apie moteris, turinčias gyvates uodegas, laukines akis ir grobuonišką prigimtį.

- Ar jie kalba apie moterį gyvatę? - pasiteiravo Džanas sumanęs pasitikslinti, ar jo atmintis neapgavo ir nesupainiojo tų mitologinių būtybių su kažkuo kitu.

- Aš manau, kad taip,- atsakė pavargusiu balsu Siuzana.

Ir ji neklydo. Tas kiaušinis buvęs paauglio orko rankoje buvo antgamtinio padaro, kuris pasak legendos, mėgdavo siurbti mažų vaikų ir jaunų bei nekaltų mergelių kraują.

- Turime išvaryti velnią iš mūsų žemių! - suriko ilgabarzdis pajutęs, kaip širdyje akimirksniu įsiplieskė neapykantą dar nespėjusiai išvysti pasaulio lamijai ir kitoms jos rasės atstovėms, kurios tikriausiai ir buvo atsakingos už kitų orkų dingimą.

Kiaušinio radėjas turintis ilgus, tamsiai žalius plaukus ir tokios pat spalvos akis, numetė kiaušinį ant žemės. Kai trapus jo lukštas įskilo tarytum veidrodis, iš saugaus prieglobsčio išniro mažytis, vos kelių centimetrų ilgio lamijos palikuonis, turintis ant pakaušio kelias raudonų plaukų sruogas. Atmerkusi savo tamsiai rudas, ropliškas akis, mažylė lėtai prišliaužė prie jauniausio milžino. Nespėjus jam net sureaguoti būtybė apnuogino savo mažas, baltas iltis ir kiek galėdama giliau jas suvarė šiam į koją.

Pajutęs, kaip lamija ėmė iš padarytos žaizdos čiulpti kraują, orkas pradėjo lyg išprotėjęs judinti savo galūnę. Jis naiviai tikėjosi, kad mažylę pajutusi pavojų paleis jo koją, tačiau ši užuot pasidavusi ir iš lėto žudė savo auką.

- Jums nebūtina stebėti kaip maniškiai iš savo žemės išvarys demoną,- orkų vadas savo didžiule, raumeninga ranka parodė, kad Siuzana ir Džanas sektų paskui jį.

* Tipi - kūgiška palapinė, pagaminta iš odos ar beržo tošies.

** Lamia - vampyras (lot.)