Kelias, vedantis į nežinomybę

34

Ūmai pabaisos snukis persimainė ir tapo rūstus. Linetei, Kirikui ir Azūrei pakako vien tik vieno vienintelio iškalbingo žvilgsnio, kad pabustų iš keisto sapną primenančio sąstingio ir suvoktų, kad tos ankščiau buvusios geraširdės moters seniai nebėra. Geroji Evelinos Konteras pusė žuvo tą diena, kai iš jos buvo atimtos galios. Kai pagaliau bendražygiai suprato, kad kalbėjosi ne su dvasios valdytoja, o tik su tuo, kas iš jos liko beprotybei aptemdžius protą, pradėjo skuosti kiek įkabinami ežero link.

Linetė, Kirikas ir Azūrė nubėgo beveik žemės kojomis neliesdami kelis šimtus metrų, kol ryžosi sustoti prie pat vandens šaltino ir dirstelėti atgalios. Jie pažvelgę į tą pusę, kurioje dar visai neseniai stovėjo pabaisos kūne įkalinta moteris, išvydo tik ant juodos žemės apgaubtos žemaūgių žolių paklode paliktas keliolika porų pėdų. Kadangi pėdsakai vedė būtent į tą ledo kalėjimą, iš kurio prieš maždaug dešimt minučių Linetė, Kirikas ir Azūrė išėjo, jie pamanė, kad priešas, užuot paklusęs savo šeimininkui nusprendė pasipriešinti jo valiai.

Kelias akimirkas padelsę lyg norėdami įsitikinti, kad Evelina nebesugrįš, jog stotų su jais į kovą, keliautojai vėl atsigręžė į vandenį. Pirmoji iš jų nedidelio būrelio ryžosi judėti į priekį Azūrė. Ji atsargiai užlipo ant arčiausiai kranto buvusio pilko ir slidaus akmens, po to nuo jo peršoko ant antro, o vėliau ant trečio. Kol Linetė ir Kirikas susižavėjimo kupinais žvilgsniais stebėjo atlikinėjančią tobulus šuolius merginą, ji pasiekė kitą krantą. Atsidūrusi kitapus ežero, greituolė užuot luktelėjusi, kol elementų valdytojai ją pasivys nuskuodė pati pirma tolyn.

Linetė nutarė antroji išmėginti laimę šokinėjime į tolį. Nors mergina iš visų jėgų stengėsi, kad šuoliai atrodyti dailūs, tačiau jai niekaip nesisekė atlikti taip plastiškų judesių kaip garbanei. Vargais negalais pasiekusi trečią akmenį, Linetė įsibėgėjo ir šoko tolyn. Jos nelaimei šuolis atliktas šuolis buvo per didelis. Per savo klaidą demsė ne tik, kad prašoko ketvirtąjį akmenį, bet iš inercijos tėškėsi vandenį.

Mėlynojo elemento valdytojai permirkus kiaurai ir išnirus iš skaidrių lyg krištolas gelmių, į kurį nuo stiprios smūgio bangos ši buvo priversta panerti, ežere atsidūrė ir Kirikas. Jis kitaip nei Linetė iššoko į ežerą savo noru.

Vos Linetės kojoms spėjus paliesti minkštą ir švelnų smėlį, mergina išgirdo Kiriką tariant:

- Pasilik bent valandėle čia su manimi.

- O kaip Azūrė? - nors ir demsė labai stipriai troško bent kelioms akimirkos drauge su mylimuoju pabėgti nuo visų negandų ir ištirpti laike, bet privalėjo galvoti ir apie kitus. Linetė labai nenorėjo, kad per jos savanaudiškumą nutiktų kas nors blogo bendražygei, kuri nors ir nebuvo pats patikimiausias žmogus visatoje, bet Linetei rūpėjo. - Argi pats ankščiau nesakei, kad turime jos neišleisti iš akių?

- Aš dar nepamiršau, ką sakiau to pokalbio metu,- prisipažino vaikinas lėtai eidamas merginos link. - Nors tada ir sakiau, kad negalime palikti Azūrės vienos, bet dabar manau kitaip. Ankščiau aš turėjau rimtų priežasčių ją nepasitikėti, bet dabar, kai įsitikinau, kad ji nėra tokia bloga kaip iš pat pradžių atrodė, esu beveik šimtu procentu tikras, jog Azūrė nebandys mūsų išduoti. - sustojęs priešais Linetę, Kirikas pažvelgė į jos veidą liepsnojančiomis akimis. - Manau mūsų bendražygiai nieko blogo nenutiks, jei truputį pasimėgausime vienas kito draugija.

Kiriko hipnotizuojančiose, juodose akyse demsė įžvelgė aiškų klausimą. Nors ji ir puikiai žinojo, kad neturėtų šią akimirka savęs leisti užvaldyti pavojingai liepsnai, lengvai įsipainiojo lyg žuvis į ugnies valdytojo numestą tinklą ir atsakė į nebylų klausimą galvos linktelėjimu ir nuoširdžia šypsena. Gavęs atsakymą, kurio regis ir norėjo, tamsiaplaukis pabučiavo mylimąją.

Šį kartą kitaip nei ankščiau slaptame ir be proto svaiginančiame jo bučinyje buvo daugiau ugnies ir aistros. Nors paprastai liepsnos Linetę gąsdindavo, bet šį sykį mergina užmiršusi visas savo baimes atsakė į mylimojo bučinį ir leido sau paskęsti nesuvaldomos aistros vandenyne.