Kelias, vedantis į nežinomybę

26

Jei Linetė nebūtų atsibudusi ant medinio, kieto tamsiai žalio suoliuko, tai ji būtų patikėjusi, kad viskas, kas neseniai nutiko tebuvo košmaro dalis. Bet dabar ji žinojo, kad tai buvo žiauri tiesa. Ir tas žinojimas vertė jaustis nejaukiai.

Kurį laiką mergina gulėjo nejudėdama ir apsimetė mieganti, nes bijojo, kad supratęs, jog pabudo Nefretas vėl ją apsvaigins. Kai suprato, kad jo jau nebėra, ryžosi pakilti nuo suoliuko. Pasirąžiusi ji apsidairė. Iš pradžių jos akys užkliuvo už kelių netoliese buvusių klevų, vėliau po kojomis buvusio asfalto, galiausiai už poros šimtų metrų buvusių permatomų šukių. Nuo jų Linetė jautė sklindantį silpną naktižiedžių aromatą.

Vos užuodusi tą nemalonius prisiminimus keliantį kvapą, Linetė pajuto, kaip prarado kontrolę ir jos kūną lyg užprogramuotą robotą ėmė valdyti Zereidė.

"Aš nenoriu, kad mano kūnas paklustų tau!"- mintyse suriko Linetė.

"Man nesvarbu, ko tu nori."- atkirto Zereidė.

Įniršusi Linetė ir toliau siuntė piktas mintis demonei, bet ši ją paprasčiausiai ignoravo ir kūną vertė eiti į priekį.

Niekaip neįstengdama sustabdyti priešės, Linetė galiausiai pasidavė. Ji sukandusi dantis laukė, kur jas nuves nelaboji.

Po daugiau nei valanda trukusios klajonės miestelio gatvėmis juodvi pasiekė metalo atspalvio pilies griuvėsius. Išvydusi juos, Linetė prisiminė, kad tą pačią vietą ji regėjo žvelgdama į cerberio akis.

"Kodėl tu mane čia atsivedei?"- paklausė Linetė.

"Kad atskleisčiau tiesą ir atsiimčiau tai, kas yra mano."- atsakė Zereidė.

"Kokią tiesą?"- ūmai apimta smalsumo paklausė Linetė. "Kodėl tu taip trokšti mano kūno?"

"Į tavo klausimus bus atsakyta, kai įžengsime į pilį."

"O kaip tie padarai, kurių gyvenimus sugriovė Dantė? Ar jų čia nėra?"

Vien nuo minties, kad galbūt teks susitikti su antgamtiniais padarais, kurie atrodys kaip iš klaikiausių košmarų atklydę siaubūnai mėlynojo elemento valdytojai darėsi negera.

"Jie visi mirė."- pareiškė demonė.

"Ką?!"- ūmai stiprios nuostabos banga perskrodė sidabraplaukės širdį. "Bet aš juos mačiau gyvus cerberio akyse."

"Prieš pradėdamas žaidimą su tavimi ir tavo draugais Dantė juos visus išžudė, nes nenorėjo, kad šie primintų visas jo nesėkmes."- suskubo paaiškinti Zereidė. "Pragaro skalikas tik norėjo parodyti, kad tu gali atsidurti vietoje, kurioje po nepavykusio eksperimento dvasiškai ir fiziškai suluošinti demonai ir vampyrai pasiliko, nes neįstengė prisiminti, kur ankščiau gyveno."

"Tai jis geba matyti ateitį?"- toliau kamantinėjo Linetė. "O juk jo šeimininkas stengėsi pabrėžti, kad jo šuo to nesugeba."

"Ne, jis neregi ateities." - paneigė demonė. "Jis tik jaučia, kurioje vietoje nutiko kažkas labai blogo ir bando įspėti, kad nereikėtų tenai sugrįžti."

Staiga atsivėrus akims, mergina suprato, kad cerberis nenorėjo jos išgąsdinti. Tas šuo ją bandė apsaugoti nuo akistatos su praeitimi. O ši neįstengė jo pasiųstos žinutės iššifruoti ir pateko į didelę bėdą, nes joje tūnanti pabaisa buvo pasiruošusi eiti į pilies griuvėsius ir drauge su savimi keliu, vedančiu į nežinomybę nusitempti ir Linetę.

~*~*~*~*

Nors Tara Samir ir labai stengėsi, bet jai nepavyko sutvarkyti knygynėlio taip, kad jame neliktų jokių padarytos žalos pėdsakų. Galiausiai susitaikiusi neišvengiama tiesa, ji pabandė mintyse parepetuoti kalbą, kuri sukeltų kuo mažesnį bičiulės pyktį. Bet kas kartą vos pradėjus tai daryti moteris pajusdavo, kaip kraujas užverda ir noras sustiprėja surasti tą pastatą nusiaubusią porelę surasti ir kaip reikiant pamokyti. Bet nei karto tamsiaplaukė taip ir nesiryžo ieškoti tų jaunuolių, nes nebebuvo jauna, stipri ir eikli kaip kadaise, kai dar lankydavosi sporto salėje ir nebuvo pradėjusi dievinti saldumynų.

Vėliau aprimus pykčiui, Tarai buvo liūdna, kad Linetė pabėgo. Ji tikrai nebūtų apkaltinusi merginos dėl to, kas įvyko, nes bent jau iš to, ką regėjo ir girdėjo atrodė, kad ši nepažinojo tų dviejų nusikaltėlių. Tara troško, kad tai žinotų ir Linetė, bet nežinojo, kurioje Ninlendo vietoje ši apsistojusi. O ir neturėjo laiko pokalbiui su savo sūnėno mylimąja.

Užrakinusi knygynėlį, Tara nutarė patikrinti pašto dėžutę. Ji tikėjosi, kad tai padės bent kiek išpirkti kaltę, kad neapsaugojo statinio nuo vandalų.

Atidariusi tamsiai mėlyną, metalinę dėžutę, rado du neįprastus radinius. Pirmasis buvo pinigai. Nors nebuvo nurodyta nuo ko jie, bet Tara įtarė, kad juos galėjo palikti tik Linetė. Moteris ne itin troško pasiimti rastus banknotus, bet ir negalėjo jų palikti neužrakinamoje dėžutėje kaip lengvo grobio vagims. Kadangi nenorėjo, kad pinigai atitektų kokiems nors veltėdžiams juos įsidėjo į rankinę ir ėmė tyrinėti geltoną voką. Jis buvo išsipūtęs ir kietas. Būtent todėl juodaakė pamanė, kad jame galėjo būti paveikslas arba kokią nors knyga.

Neradusi ant voko jokio užrašo moteris pajuto, kaip širdis ėmė trankytis iš baimės, o bronzinę odą išmušė šaltas prakaitas. Nors ji velniškai bijojo, kad tas paslaptingas siuntinys gali būti pavojingas, neketino apie jį pranešti policijai. Tara nutarė pasielgti ne dėlto, kad nepasitikėjo policijos pareigūnais, jai paprasčiausiai būtų gėda vėl pasirodyti ten, kur prieš metus apsikvailino. Net ir dabar jai buvo nemalonu prisiminti to, kad prie kieme buvusio visuomet karšto ežero iškasusi įtartiną radinį ir ryžusis nunešti jį policininkams, jog ištirtų buvo palaikyta sprogdintoja trokštančia palikti bombą ir tik per plauką nepateko į areštinę. Tik vėliau po to nemalonaus incidento Tara atsivėrė akys ir ji suprato, kad turėjo radinį nešti ne komisariatą, o paskambinti išminuotojams. Tada būtų prisidariusi mažiau gėdos, kai paaiškėtų, kad ta keistai atrodanti juoda, turinti metalinio blizgesio uoliena buvo neapdirbtas hematitas.

Jei ne troškimas įsitikinti ar paslaptingasis siuntinys pavojingas, tamsiaplaukė niekuomet nebūtų atplėšusi voko ir išvydusi bežvaigždės nakties juodumo storos knygos, ant kurios kieto viršelio buvo nupieštas pentagramos simbolis. Tara nežinojo, kad kiekvienas penkiakampės žvaigždės kampas simbolizavo kiekvieną iš penkių pagrindinių elementų, o ratas aplink juos vienybę ir harmoniją. Ji tai pat nežinojo, kad kaip kurie žmonės tikėjo, kad to magiško rato negalėjo peržengti joks demonas. Ir tas nežinojimas ją privertė tikėti, kad toje knygoje slypi kai kas siaubingo. Nors troško troško kuo greičiau atsikratyti tos bjaurasties, Tara vis tik ryžosi atversti ir pažiūrėti, kam ji buvo skirta. Bet pirmame puslapyje ji nerado nei jokio raštelio, nei užrašo. Nuostabai persmelkus širdį, Tara stovėjo lyg suakmenėjusi niekaip negalėdama patikėti to kuo mato, kol galiausiai pabudo iš transo ir pamatė, kaip ant puslapio kampo atsirado juodu rašalu parašytas užrašas nuneškite mane į "Nakties klajūnų" viešbučio ketvirtąjį numerį.

Nors tie žodžiai neskambėjo kaip grasinimas ir priminė prašymą, Tara pasijautė taip lyg kas būtų ant jos užpylęs kibirą ledinio vandens. Jausdama, kaip krūtinėje smarkiai daužėsi širdis, ji kuo skubiau sugrūdo knygą į voką ir lyg baimindamasi, kad net per jį sugebės tamsioji jėga ją paveikti, siuntinį kuo skubiau įkišo į rankinę.

"Aš nežinau, kas su ta knyga negerai, bet privalau jos kuo skubiau atsikratyti."- mąstė moteris. "Bet tos bjaurybės negaliu ir išmesti kažkur pakelėje, nes velnias, kurį išlaisvinau atvertus ją nužudys mane. O aš nenoriu dar mirti, nes taip ir neįgyvendinau savo didžiausios svajonės ir nesudalyvavau savo sūnėno vestuvėse."- staiga Tara pajuto, kaip jos akys sudrėko. "Nenoriu palikti Kiriko vieno, kol nebūsiu tikra, kad jis visiškai pasveiko. Galbūt ir kvaila, bet aš tikiu, kad net ir didžiausias žaizdas gali išgydyti tikra meilė."

Būgštaudama, kad jos neištiktų panikos priepuolis vien dėl to, kad kartais pažiūrėdavo siaubo filmus apie apsėstus žmones, Tara bandė galvoti apie gražius dalykus. Pavyzdžiui apie tai, koks laimingas tapo Kirikas, kai jo gyvenime atsirado Linetė. Bet ilgiau nei kelias akimirkas Tara nesisekė susitelkti ties tai, nes siaubingos mintys vis lindo į galvą ir vertė tikėti, kad knygoje tūno šėtonas. Galiausiai supratusi, kad ilgai taip neištvers, Tara pajudėjo iš vietos. Ji žinojo, kur yra "Nakties klajūnų" viešbutis, nes ne kartą ten teko nakvoti. Tiesa ne dabartiniais laikais, o tada, kai buvo studentė. Bet moteris manė, kad tai didelės problemos nesudarys ir ji lengvai suras tą numerį. O tuomet atsikratys tos knygos ir galės rami važiuoti namo ir pamiršti tai, ką patyrė.