Kelias, vedantis į nežinomybę

3

Nors ir iš visų jėgų bandė nustumti nemalonius prisiminimus šalin, bet paslaptinga jėga ištraukusi juos į paviršių buvo daug stipresnė. Susitaikiusi su pralaimėjimu, Linetė sugrįžo į labai ankstyva vaikystė, į laiką, kai nei truputėlio nenutuokė, kokių dalykų iš tiesų reikia bijoti.

Būdama keturių su puse Linetė padarė vieną didžiausių gyvenime klaidų. Ji tenorėjo suaugusiems užmigus nueiti prie jūros, pasiklausyti jos ošimo, pasivaikščioti pakrante, žavintis tuo beribiu tekančiu skysčiu, kuris kitaip nei ugnis jos negąsdino spindinčiais liežuviais. Būtent dėl šio stipraus noro išvysti vandenį ji pasielgė priešingai nei buvo mokoma ir be suaugusiųjų palydos įsiruošė į gana tolimą kelionę.

Po maždaug pusvalandžio pasiekusi savo tikslą jaunoji demsė, pamatė ant balto smėlio stovinčius tris paauglius it maitvanagius apspitusius smulkesnę žmogystą. Iš pradžių vaikinai šiurkščiai kalbėjosi su jaunesne už juos mergaite, bet vėliau, kai reikalai pakrypo dar blogesne linkme nei prieš tai, nepilnametė ėmė raudoti ir maldauti pasigailėjimo. Jos nusižeminimas užuot privertęs apsigalvoti, paauglius tik dar labiau pakurstė nusidėti ir sugriauti nekaltos būtybės gyvenimą.

Tuo metu Linetė buvo per maža suprasti, kad tie vaikinai apakinti tamsos, tūnojusios jų supuvusiose širdyse išniekino tamsiaplaukę. Ji pamaniusi, kad tai viso labo tik vyresniųjų sugalvotas žaidimas siekiant pravirkdyti mergaitę, nusprendė įkyruolius nuvaryti šalin. Kadangi žinojo, kad fizine jėga negalės trejetuko sutriuškinti, demsė nusprendė panaudoti vienintelį ginklą, galintį išgelbėti nepažįstamąją. Nieko blogo nenujausdama, Linetė ėmė šauktis pagalbos.

Vienas iš vaikinų išgirdęs Linetės balsą, atsigręžė į atėjūnę.

Ryškiai mėlynų akių savininko bronzinis, rūstus veidas mergytei taip stipriai įsirėžė į atmintį, kad net prabėgus daugybei metų, jį prisiminė taip lyg būtų regėjusi tik vakar.

- Toji nebylė mus matė!- suriko šaižiu balsu kresnasis blondinas, akylai stebintis paklaikusią iš baimės Linetę.

Bjaurus žodis, kuriuo paauglys ją pavadino, Linetės širdelę perskrodė lyg kulka ir joje paliko kraujuojančią žaizdą. Žaizdą, kuri laikui bėgant užsitraukė. Bet net ir visagalis laikas neįstengė demsės priversti užmiršti, kaip siaubingai jautėsi kaip nepažįstamasis priminė jai skaudžią praeitį.

Netyčia papuolusi į likimo jai paspęstas pinkles, Linetė blankiai atminė kiek daugiau nei tris su pusę metų, per kuriuos nesugebėjo ištarti net menkiausio skiemens.

Negalėjimas kalbėti. Mergytei šis žodžių junginys patiko daug labiau nei gydytojų naudojami sudėtingi ir jai visiškai nesuprantami moksliniai terminai. Žmonės nuolatos apžiūrinėję ją tikino tėvus, kad ji neišleido nei garselio ne dėl to, kad vystėsi lėčiau už kitus savo bendraamžius žmonių ir demonų vaikus.

Baltais chalatais vilkintys asmenys ilgai skėsčiojo rankomis, taip į neviltį varydami mažosios Linetės tėvus, kol po prabėgus daugiau nei trisdešimt šešiems mėnesiams nuo gimimo jų dukters negalios priežasčiai jai buvo atlikta labai sudėtinga ir rizikinga operacija. Po įvykio, kurio metu pasitelkiant dirbtiniu būdu demonų sukurtas medžiagas buvo sukurtas dar niekada neišbandytas vaistas, gydytojai pranešė, kad jei Linetės kūnas nesipriešins patekusioms į organizmą medžiagoms, jos sužalotos balso stygos sugis. Ir jie neklydo. Pakako vos kartelį demsei išgerti stebuklingojo gėrimo, kad jis ją išvaduotų iš nesibaigiančių kančių ir nuramintų Fatmos Arkadaš sąžinę.

Kai įvyko stebuklas, kurio Fatma ir Teiloras nesitikėjo, Linetės tėvas atleido savo žmonai už tai, kad dėl jos neapdairumo ir troškimo išsivaduoti nuo nesibaigiančių praeities košmarų virtinės nukentėjo duktė. Gavusi taip išsvajotą atleidimą, moteris prisiekė daugiau niekada negerti vaistų privertusių ją užmiršti ankščiau išgyventą pragarą ir pažeidusi jos dar negimusio kūdikio organizmą. Tai pat ji pažadėjo, kad jei kada nors ji vėl lauksis kūdikio, nevažiuos į jokią žmonių ligoninę, o iškart trauks pas saviškius, kurie ne tik turėjo geresnę aparatūrą, ankščiau užfiksuojančia ligas ar organizmo pokyčius, bet ir pas juos apsilankiusiam asmeniui nemeluodavo. Jie kitaip nei žmonės nedangstydavo karčios tiesos saldžiais melais, o viską išdėstydavo kaip yra.

Nors Arkadašų šeimos gyvenimas po sėkmingos operacijos susitvarkė ir sugrįžo į vėžes, žurnalistų padaryta žala mažylei liko neatitaisyta. Jos padaryti padariniai padarė įtaką mergaitės ateičiai. Užuot tapusi drąsia ir bebaime Linetė tapo užsklendusia asmenybe, nemėgstančia pilstyti iš tuščio į kiaurą ir kiekvienam sutiktajam atverti širdies.

- Ne, Linetė nėra nebylė,- Siuzanos balsas privertė merginą sugrįžti iš klaidžių tolių, kuriuose buvo pasiklydusi. - Ji tiesiog nežino, kaip įsiterpti į mudviejų pokalbį,- rudaplaukė padarė pauzė ir pažvelgė į Linetę. Pamačiusi, kokiu išgąstingu žvilgsniu ji žvelgė į pasaulį, nusprendė nekibti prie bičiulės ir toliau tęsti pokalbį. - Gal galėtume užuot nuolatos kartoję jūs vienas į kitą kreiptis tu?

- Kaip norite... nori,- ištarė Kirikas.

Nors Linetė norėjo kuo greičiau pasišalinti iš ledainės ir iš atminties ištrinti jausmą, kurį pajuto žvelgdama į Kiriką, to nepadarė. Ji pasiliko tik dėl draugės, kad ši neimtų galvoti, jog ją įžeidė vaikino žodžiai.

Nuobodžių įsimylėjėlės ir jos meilės objekto draugo kalbų apie Džaną demsei teko klausytis iki tol, kol Kirikas nepažvelgė į savo telefoną ir pareiškė, kad jau turi eiti.

Kai vaikinas atsisveikino su savo pašnekove ir jos nekalbia bičiule, pakilo nuo pieno baltumo kėdės, ant kurios buvo įsitaisęs pokalbio metu, Linetės širdį užnuodijo tamsa. Apakinta jos mergina nusišypsojo piktdžiugiška šypsenėle it kokia šelmė, trokštanti iškrėsti pokštą ir tyčia ištiesė koją tarpe tarp dviejų stalų, pro kurį netrukus turėjo eiti Džano draugas.

Kirikas užuot pakliuvęs į spąstus ir savo nelaime prajuokinęs ledainėje buvusius asmenis, lengvai įveikė kelyje pasitaikiusią kliūtį ir atsigręžė į Linetę. Tą akimirka, kai judviejų akys susitiko, merginai pasirodė, kad vaikino sielos veidrodyje regėjo judančias liepsnas.

- Atsiprašau...- tarė demsė, kai šypsena, dar neseniai švietusi jos veide lyg jaunas Mėnulis užgeso. - Aš nepastebėjau tavęs.

Jos atsiprašymas ir vėliau ištarti žodžiai nuskambėjo nenuoširdžiai. Išgirdus juos, Kirikui susidarė toks įspūdis, kad kažkas kitas Linetę privertė juos ištarti.