Kelias, vedantis į nežinomybę

40

Nespėjusi atsigauti po ką tik patirto įvykio ir jausdamasi pavargusi nuo ilgos ir rodos, niekuomet nesibaigsiančios kelionės Siuzana žengė keletą žingsnių į priekį. Ji lyg užhipnotizuota žvelgė į grindis, ant kurių buvo nedidelė šukių krūvelė ir ta pati nuotrauka, kurią pametė atsidūrusi judančių mechanizmų pasaulyje. Nors nuojauta kuždėjo, jog neturėtų daryti tos pačios klaidos ir paimti į rankas fotografiją, kurios dėka atsidūrė drauge su Džanu kitame pasaulyje, bet Siuzana nutarė jos nepaisyti ir pakelti nuo grindų baltosios nuotakos nuotrauką.

Dirstelėjusi akies krašteliu į fotografiją, mergina pirmiausia pastebėjo, kad ankščiau buvusi spalvota nuotrauka dabar nespalvota, o tik po to, kai atidžiau įsižiūrėjo į Aliną pastebėjo, kad jos veidas buvo iškreiptas skausmo. O akys kažkokios keistos.

"Lyg negyvos."- vien nuo tokios minties oda pašiurpo lyg žąsies.

Mergina ūmai išmetė iš rankos nuotrauką ir atsitraukė nuo šiukšlių krūvos. Kadangi ji buvo labai neatsargi, užkliuvo už artimiausios sienos ir skaudžiai užsigavo petį. Tas skausmas ūmai pervėręs ranką buvo toks stiprus, jog Siuzanai iš akių net ištryško kelios ašaros.

- Aš manau, kad nuotrauka kaip ir Empusa su banše norėjo mus įspėti apie kažką siaubingo, kas galbūt mus pražudys,- ašaroms išdžiuvus ištarė Siuzana.

Nors ir labai stengėsi, bet merginai niekaip nepavyko priversti savo balso nevirpėti kalbant apie skaudžius dalykus.

- Iki šiol mes kiekvieną mirtiną grėsmę įveikdavome, tad ir dabar neprarask vilties,- Džanas bandė nuraminti Siuzaną, bet tai vargiai padėjo, nes širdį jau buvo spėjusi įsismelkti galinga baimė ir neviltis.

- Stengiuosi iš visų jėgų jos neprarasti, bet esu per silpna, kad kartą ir visiems laikams įstengčiau įveikti mane iš paskos visuomet sekiojančius praeities šešėlius,- šį kartą merginos balsas buvo garsesnis ir ne toks virpantis kaip ankščiau.

Žvelgdama į mylimojo akis, kurių pilkumoje ne kartą jau buvo paskendusi, žemės valdytoja regėjo tik nuoširdžią meilę, lėtai rusenančią kovos ugnį ir...

"Ar jis tikrai susirūpinęs dėl, kad man labai sunku neprarasti vilties?"- suvokusi, kad Džanui reiškė daugiau nei kada nors svajojo ir tikėjosi jos širdį pervėrė nuostabos banga. Ji lyg smarkiai banguojanti jūra per kelias akimirkas pasiekė savo krantą ir užpildė vis Siuzanos širdies kerteles.

- Tuomet leisk man suteikti tau reikalingos jėgos.

Šį kartą stojus tylai jie pasidavė troškimui trumpam sustabdyti laiką ir panirti į savo mažąjį pasaulį, kuriame blogiui, beviltiškumui ir neapykantai nebuvo vietos.

Džanas įveikęs juodu skyrusį atstumą, švelniai apkabino Siuzana ir atsargiai suėmė rankomis jos veidą. Jis šiltais delnais liesdamas merginos skruostus pasinaudojo meile, vieninteliu ginklu, galinčiu įveikti, bet kokią tamsą.

Vos jo lūpoms prisilietus prie josios, širdys ėmė plakti vienu ritmu, o visos ankščiau judviejų jaustos baimės akimirksniu buvo pamirštos.

Per laiką, kurį elementų valdytojai praleido tik jiems pažįstamoje visatoje, Siuzanos širdyje įvyko tikra revoliucija. Lemtinga kova, po kurios iš tamsūs šešėliai ir beviltiškumas visiškai atsitraukė, o vietą užėmė viltis ir laimingos pabaigos troškimas.

- Kaip galėjau leisti sau pamiršti, kad būdami kartu galime įveikti net ir pačias sunkiausias kliūtis?- netyčia merginai iš lūpų išsprūdę žodžiai sugadino romantišką akimirką ir privertė juodu, du likimo vis bandomus palaužti žmones sugrįžti nemielą tikrovę. Realybę, kurioje pikti ir negailestingi priešai nesnaudė ir jau galando kovos kirvius.

Staiga iš valgomojo buvusio pirmame aukšte kažkas ėmė daužyti indus.

Nors ir labai nenoriai Siuzana ir Džanas buvo priversti atšlyti vienas nuo kito, kad netrukus vėl galėtų stačia galva nerti į pavojus.

Neleisdama širdį užvaldyti panikai vėl tiesiančiai į savo ledines rankas, tamsiaplaukė patraukė prie tų pačių durų, kurių prieš išeidama iš kambario net nepasivargino uždaryti Empusa. Atsidūrusi erdviame ir ilgame koridoriuje, ji dirstelėjo į priešais save buvusius laiptus. Visos išskyrus ketvirtą nuo apačios pakopą buvo išblizgintos iki spindesio.

Galbūt Siuzana ūmai nebūtų pajutusi to to širdyse ir sieloje plintančio lyg maras nejaukumo jausmo, jei jos akys nebūtų užfiksavusios ant vienos tos laiptų dalies sukrešėjusio kraujo dėmės.

Žiūrėdama į žymę, kuri vien savo buvimu liudijo apie kažkieno žiaurumą, ji įtikėjo, kad gali net iš toli užuosti artėjantį salsvą ir šlykštų puvimo bei artėjančios mirties kvapą. Jausdama tą dvoką, Siuzana prisiminė vieną iš pačių bjauriausių padermių, zombius. Padarus, kurie pamažu prarasdavo ne tik paskutinius žmogiškumo trupinius, bet ir iš lėto merdėdavo. Kiek Siuzanai buvo žinoma vienintelis dalykas, galintis išgelbėti tuos padarus nuo visiško pamišimo, savęs praradimo ir akistatos su giltine buvo reguliarus maitinimasis gyvūnų arba žmonių smegenimis.

Siuzana buvo taip panirusi į mintis apie žiaurius ir negailestingus plėšrūnus, kad ne iškart pamatė, kaip vienas iš ponų smirdžių sėlino prie laiptų. Tik, kai nuo jo kūno sklindantis dvokas, taip sustiprėjo, jog vos įstengė ištverti neapsivėmusi, Siuzana pabudo iš sąstingio ir pastebėjo į ją spoksantį zombį. Vos dirstelėjusi į jį akies krašteliu, mergina pajuto, kaip jos odą akimirksniu pašiurpo, o širdį sukaustė baimė.