Kelias, vedantis į nežinomybę

9

Grįžusi namo po emocionalaus susitikimo su Džanu, Siuzana vienu metu jautėsi ir pakylėta ir liūdna. Pirmasis jausmas, suteikęs jai sparnus bylojo apie tai, kad ji pirmą kartą kalbėjosi su mylimuoju ir atleido jam už tai, kad paprašė Kiriko nuslėpti nuo jos dalį tiesos. O štai antrasis... Jis lyg maitvanagis, suleidęs į kūną nagus, vertė merginą prisiminti, kaip Džanas išdrįso prisipažinti, kad per vieną akimirką prarado abu tėvus.

Negalėdama atsikratyti dvejopų jausmų mergina patraukė į verandą, kuri jai visuomet keldavo malonius širdžiai prisiminimus. Siuzana tikėjosi, kad ir dabar ši paprasta, jauki, bet ir tuo pačiu magiška vieta jai padės surikiuoti mintis ir sugalvoti, kaip galėtų padėti mylimajam ištverti pragarą, kuri sukėlė Krusų svetainėje ūmai atsivėrusi duobė. Tamsi bedugnė, savyje paskandinusi du žmones. Tačiau viskas buvo kitaip. Atsidūrusi ramybės oazės kampelyje, Siuzana išvydo ant šiaudinių krėslų vienas šalia kito sėdinčius tėvus. Dženeta ir Tonis žvelgė vienas į kitą su meile it norėdami parodyti, kad net po dvidešimties bendro gyvenimo metų judviejų jausmai neišblėso.

Siuzana stebėjo laibą lyg liekną lyg stirną brunetę ir raumeningą šviesiaplaukį vyrą, kol akis paskaudo. Kiekvieną akimirka ji bergždžiai maldavo, kad abu mėlynakiai pastebėję ją sukrutėtų ir ištartų bent paprasčiausią "labas". Mergina visa širdimi troško, kad tėvai nepaliktų jos vienos kovoti su gyvenimo sunkumais. Nors jos troškimas buvo labai stiprus, bet du žmonės taip ir nesukrutėjo.

Tiesa buvo akivaizdi, bet Siuzana nenorėjo ją patikėti. Ji nenorėdama nugrimzti į tamsą priėjo prie tėvų ir pabandė užčiuopti jų pulsus. Nors dviejų brangiausių jai gyvenime žmonių kūnai dar buvo nespėję atšalti, nors Siuzana nemokėjo gydyti žmonių, bet net jos varganų žinių pakako, kad suprastų, jog jei nesigirdi širdies plakimo, tai reiškia, kad jų nebeįmanoma išgelbėti.

Užgesus paskutinei vilties kibirkštėlei ir tiesai siaubinga jėga smogus, Siuzanai iš akių pabiro ašaros. Žaliaakei taip stipriai skaudėjo, kad jai ėmė atrodyti, kad kažkas jos širdį plėšo į gabalus vien tam, jog pažiūrėtų kiek ilgai ji kankinsis. Skęsdama niekaip nesibaigiančios agonijos liūne Siuzana nematė, kad ant apskrito, stiklinio kavos stalelio buvęs ciklomenas kiekvieną akimirka vis stiebėsi į viršų tarytum norėdamas pasiekti dangų ir paliesti žvaigždes. O jei ir būtų regėjusi, ar būtų merginai tai rūpėję, kai jos pasaulį aptemdė klaikios akimis neperregimos sutemos?

Negalėdama išbristi iš upės, į kurią ne savo noru įkrito, Siuzana leidosi pasroviui. Nors buvo skaudu, ji leido laiką stebėdama tuziną pralekiančių pro akis įvairiausių prisiminimų fragmentų. Jos ilga kelionė po praeitį tęsėsi iki tos akimirkos iki tol, kol atminimai baigėsi ir atėjo metas grįžti atgal į dabartį.

Vėl atsidūrusi klaikiausioje savo gyvenimo dienoje, mergina rankomis nusišluostė degančias akis. Tačiau tai menkai padėjo, nes netrukus jos akys ir vėl sudrėko. Jausdama, kad nepakaks jėgų dar sykį pažvelgti į tėvus ir su jais atsisveikinti, žaliaakė pažvelgė į prie jų buvusį stiklinį stalelį. Išvydusi ant jo paliktą šalia augalo popieriaus lapą ir parkerį, Siuzana lyg sulėtintame filme prislinko prie stalo. Ji virpančiomis rankomis pakėlė laišką nuo baldo veidrodinio paviršiaus, kuriame akies krašteliu išvydo kančios iškreiptą savo atvaizdą. Dar nepradėjusi skaityti ant popieriaus parašytų žodžių Siuzana užuodė mamos mėgstamų kvepalų aromatą.

Kelias minutes mergina stovėjo sustingusi lyg statula ir bandė užgniaužti raudą, suvaldyti šėlstančią audrą, kol pagaliau pavyko. Trumpam širdyje stojus tylai, Siuzana pasinaudojo pasitaikiusia progą ir ryžosi pradėti skaityti mamos laišką.

Siuzana,

jei skaitai šį laišką, vadinasi man ir Toniui nepavyko rasti būdo, kaip tave apsaugoti nuo žiaurios lemties.