Kelias, vedantis į nežinomybę

21

Debesys dideli ir maži virš Siuzanos ir Džano ir po jų kojomis... Kuo toliau jiedu ėjo klampia mase, tuo dažniau rudaplaukė žiovaudavo. Iš dalies dėl to kaltas buvo nuovargis, didžioji kaltės dalis ant pečių krito nuoboduliui. Šis bjaurus jausmas vienu metu sekino ir erzino.

Siuzanos širdis buvo ištroškusi veiksmo. Ko nors, kas išvaduotų ją iš įsivyravusios rutinos gniaužtų, nespėjus šiai visiškai jos pribaigti.

"Jei tik įmanoma mirti, tai aš būsiu pirmoji žuvusi nuo jo."- pamanė Siuzana.

- Jau pradėjau gailėtis, kad nepasilikau kitame pasaulyje,- tarė žaliaakė.

Išgirdęs merginos balsą, Džanas atsigręžė į ją. Ūmai jo išvargęs nuo kelionės ir jį tai pat kankinančio nuobodulio veidas trumpam nušvito.

- Mielai dar kartą ryžtumeisi bėgti nuo vilkų, kad nereikėtų vaikščioti debesimis?- juokais paklausė auksaplaukis.

Jis vos vos kilstelėjo lūpų kampučius. Staiga Džano pilkos akys keistai sužibo lyg jis būti įsivaizdavęs, kaip paklaikusi iš baimės mergina meldė jo išgelbėti ir šis mielai sutiko išgąsdinti pavojingąjį padarą.

- Ne,- ūmai Siuzanos veidas įgavo išraišką panašią į tą, kuria žvelgdavo žmogus atsikandęs citrinos. - Pilkių nenorėčiau dar kartą sutikti.

Nepanorę tęsti pokalbio, jiedu toliau ėjo tylėdami.

Po kelių minučių mergina ir vaikinas pastebėjo didelį blyno formos debesį perskrodusius plaktos grietinėlės atspalvio laiptus. Elementų valdytojai pamanė, kad tai tebuvo paprasčiausias miražas, todėl pasitrynė akis. Bet kai po kelių akimirkų vėl pažvelgė į tą patį debesį statūs laiptai niekur nebuvo dingę. Būtent tada jiedu ir suvokė, kad tai, ką regėjo akys nebuvo iliuzija.

Staiga supratusi, kad greitai nuobodi kelionė debesimis pasibaigs ir jog netrukus gaus taip trokštamo veiksmo, Siuzana išsišiepė iki ausų.

Ištroškusi nuotykių mergina pirmoji nuskuodė prie netoliese buvusių laiptų. Ji sustojusi prie pakopų, pažvelgė žemyn. Siuzana keletą sekundžių stovėjo išsižiojusi ir išplėtusi akis, niekaip negalėdama patikėti, kad toks jai prieš akis atsivėręs grožis galėjo egzistuoti realybėje.

Kai mergina nustojo spoksoti lyg užkerėta į vaismedžių sodą ir tobulai nupjautą veją, žybsinčią dailiai ir nemažiau akinančiai nei kalėdinės lemputės, ėmė neskubėdama leistis žemyn. Su lig kiekvienu žingsniu ji vis aiškiau pradėjo matyti didelį tarpą tarp medžių, į kurį buvo įspraustas lygiai tokios pat spalvos kaip laiptai dviaukštis pastatas su dideliu kupolu ant stogo.

- Keista, kad šio statinio nesaugo pulkas sargybinių,- pasakė Džanas pasivijęs žemės elemento valdytoją.

Tik Džanui apie tai užsiminus, Siuzana suprato, kad šioje teritorijoje jie buvo vienui vieni. Staiga mergina apėmė bloga nuojauta. Pajutusi, kad tuojau nutiks kažkas blogo ji norėjo lipti į viršų ir vėl eiti bekraščiais debesų takais, jog tik nereikėtų susidurti akis į akį su nauju pavojumi. Bet kojos užuot besąlygiškai paklususios nešė merginos kūną į vidų. Negalėdama pasipriešinti traukos jėgai, kuri buvo stipresnė visu kelione debesimis metu nuovargį, nuobodulį, alkį ir troškulį, Siuzana lyg kokia marionetė tampoma už virvučių pakluso lėlininkui.

Atsidariusi neužrakintas duris ir peržengusi per slenkstį, žemės valdytoja atsidūrė milžiniškame kambaryje. Jo balzganos lubos ir sienos buvo išmargintos keistais bei šiurpiais piešiniais. Kiekviename nežinomo dailininko darbe buvo vaizduojamos įvairių aukojimų nežemiškoms būtybėms, dvasių iššaukimo ir demonų išvarymo scenos.

Nors dar buvo šviesusis paros metas, bet iš milžiniško sietino, pritvirtinto prie lubų sklido balta šviesa. Ji buvo tokia ryški, kad net pasiekė pačiame kambario pakraštyje buvusius du didelius langus. Paprastai bet kuris stiklo paviršius atspindėdavo šviesą, bet čia buvo kitaip. Ji atsispindėjo tik lauke ir pasiekusi sodo apačioje buvusias žoles lūžo. Dėl šių lūžių ji spindėjo lyg deimantas.