Kelias, vedantis į nežinomybę

12

Linetė, Kirikas ir Azūrė ėjo tylėdami. Jie buvo paskendę savo mintyse, todėl nesidairė į šalis. Kas žino kiek jie būtų žingsniavę užšalusia lava, jei praėjus pusvalandžiui nuo kelionės pradžios jie nebūtų išgirdę garsiai stūgaujančio vėjo. Vos šį garsą užfiksavus smegenims ir išgirdus trims poroms ausų, keliautojai sugrįžo iš savo mažųjų pasaulėlių ir apsidairė aplink. Netrukus jie išvydo maždaug pusės metro ūgio būtybę, kurios oda buvo padengta tuzinu cukraus gabalėlių dydžio ledo kristalų. Kas kartą jiems bent truputį pasisukus, į kurią nors pusę pasigirsdavo garsas, primenantis šėlstančio šiaurio skleidžiamą garsų simfoniją.

Antgamtinė būtybė, kuri vadinosi trejetukui nežinomu vardu, turėjo iš melsvos cheminės medžiagos sukurtas žmogaus rankas ir kojas. Lygiai tokio paties atspalvio aštrūs it skustuvo ašmenys spygliai, kurie dengė lyg skydas galūnes, saugojo nuo priešų ir viršugalvį.

Bet užvis keisčiausia buvo tai, kad padaras neturėjo veido, o toje vietoje, kurioje turėjo būti jo akys, nosis ir burna tebuvo lygi it stiklas oda.

- Tuojau pasirodys morvanas,- tarė nepažįstamasis.

Nei vienas iš keliautojų nebuvo girdėję apie padarą tokiu pavadinimu. Būtent todėl jie nutarė palaukti, kol šis pasirodys, kad galėtų nuspręsti ar jis draugas ar priešas.

Po kelių minučių pasirodė tas, kurio jie laukė. Ir jis buvo panašus į leduką (taip mintyse praminė šalia stovintį padarą Azūrė). Tačiau kitaip nei pastarasis buvo sukurtas ir raudonų kubelių ir turėjo dvi sagutės formos anglies spalvos akis, chameleonišką nosį bei didelę burną.

Morvanas sustojęs maždaug už pusmetrio nuo leduko, atsisukusio į Linetę, Kiriką ir Azūrė buvo atsukęs savo beveidę galvą, kažką tarė savo beveidžiam bičiuliui. Jo ištarti žodžiai bendražygiams nuskambėjo kaip varpelio skambesys. O štai keistojo sutvėrimo bičiulis viską, ko aiškiausiai suprato.

- Jis sako, kad vieno iš jūsų laukia labai skausminga mirtis,- ūmai pareiškė ledukas.

Kiekvienas trejeto narys išgirdęs tokius žodžius reagavo skirtingai. Azūrės tai nei kiek nenustebino, nes ji jau žinojo, kad tai jos laukia pražūtis. Kirikas tai išgirdęs labai nustebo, nes visos kelionės metu nuoširdžiai tikėjo, jog jie visi sugrįš atgal į Seidlumą. Tuo tarpu Linetė nespėjo net deramai suvirškinti nemalonios žinios, nes ant jos kaklo buvęs medalionas ūmai nudegino jai kaklą.

Linetė pajutusi skausmą, primenantį bitės įgėlimą, palietė papuošalo pilkai baltą pakabutį, primenantį trikampį ir išvydo save stovinčią prie upės. Nors šis skaidrus lyg krištolas šaltinis atrodė įprastai, bet jautė, kad tai ir buvo toji legendose minima užmaršties upė, kurios ieškojo. O gal ten troško praeitį pamiršti ne ji, o toji, kurios balsą kartkartėmis Linetė girdėdavo skambantį ausyse? Kad ir kas ta sidabraplaukė buvo, kurią matė bei girdėjo verkiančią ir desperatiškai meldžiančią visų žinomų dievybių prikelti Kailą ir sugrąžinti jo meilę jai, tai merginą sukrėtė iki pat sielos gelmių.

Linetė dar ilgai stovėjo lyg suakmenėjusi niekaip neįstengdama ištrinti iš atminties kenčiančios angelės, turinčios lygiai tokius pat sparnus, kuriuos ryžosi savavališkai sunaikinti, kone visą amžinybę, kol nepajuto visai šalia jos suvirpėjusio oro.

Viskas įvyko taip greitai, jog ji vos spėjo pasilenkti ir išvengti į vietą, kurioje dar neseniai buvo jos galva, ledo ir granato raudonio kubelių.

Po patirto šoko nespėjus į mėlynojo elemento valdytojos širdį įsismelkti naujai nuostabos ir baimės bangai, ji ir jos bendražygiai išgirdo, kaip nauji kubeliai atitrūkę nuo leduko ir morvano atsimušė į žemę.

Beveik tą pačią akimirką, kai aidas atkartojęs šovinių garsą nutilo, vienas šovinys atsimušė nuo tvirtojo pagrindo lyg nuo kokio batuto ir stipriai smogė Linetei.

"Nejaugi tokia bus pabaiga?"- mąstė mergina. Jusdama skausmą, kuris privertė ją jaustis taip lyg jos kūnas ūmai tapo viena milžiniška žaizda, Linetė suklupo."Nors niekada nesvajojau apie mirtį, bet nenorėčiau žūti šitaip. Jau geriau mirti ginant kažką brangaus be ko negalėčiau įsivaizduoti gyvenimo ir palikti kokį nors net menkutį pėdsaką istorijoje nei leistis sunaikinamai užmaršties.

Jausdamasi nei kiek negeriau už nei kiek negeriau už pasmerktąjį, skaičiuojantį paskutines gyvenimo akimirkas ir jaučiantį agoniją, priešmirtinę kančią, Linetė užmerkė ūmai ėmusias skaudančias ir varstomas nematomos liepsnos akis. Kai netekusi vilties mergina visiškai pasidavė skausmui, aklina tamsa ją paskandino savyje.

~*~*~*~*

Po kurio laiko sustingusi laiko tėkmė it sraunus upelis vėl ėmė tekėti įprasta vaga. Atgavusi sąmonę Linetė iškart nedrįso atmerkti akių, nes bijojo išvysti savo sužalotą kūną, virš kurio turėjo būti jos pakibusi sielą, todėl tik ištempė ausis ir ėmė klausytis. Pirmasis garsas, pasiekęs klausos organus buvo tyliai pučiantis į veidą švelnus vėjelis. Šis paprastas dalykas priminė kelionę į Kauai, vieną iš Havajų salų.

Prisiminusi tą trumpą savaitgalį praleistą visai arti Ramiojo vandenyno, kuris Linetės ir vienų iš jos laikinųjų globėjų išvykos metu visai nebuvo ramus, mergina nusišypsojo.

"Jeigu aš prisimenu valstiją, kurios Honolulu man dėl laiko stokos ir salose siautusios audros nepavyko pamatyti, tai reiškia, kad aš dar negėriau vandens iš užmaršties upės ir neatsisveikinau su gyvenimu, kad galėčiau pradėti ruoštis naujai reinkarnacijai." - konstatavusi faktą tuo metu, kai ausis pasiekė judančių smėlio smilčių garsas, sidabraplaukė leido sau apžiūrėti naują pasaulį, į kurį pateko nublokšta lemties.

Išvydusi vietą, kurios ankščiau per kelionę Vateru ir Firelu dar nebuvo tekę pamatyti, Linetė nustebo, kad ji, Kirikas ir Azūrė jau stovėjo ne ant ledo, o granatų atspalvio smėlio. Staiga jos nuostaba ištirpo lyg ledai kaitrią dieną, kai ši ėmė lyg per miglą prisiminti girdėjo, savo bendražygius bėgančius nuo lakstančių į šalis būtybių kubelių. Negana to, merginai atrodė, kad jautė kaip Kirikas ją nešė ir meldė jo nepalikti. Bet ar visa tai buvo tiesa šito Linetė nežinojo.

- Kas vyko po to, kai aš praradau sąmonę?- lėtai pakilusi nuo smėlio ir kiek įstengdama iškračiusi smilčių iš rūbų, išdrįso paklausti Linetė.

Pajutę širdis užplūstantį palengvėjimą, kad ji gyva, Kirikas ir Azūrė ją trumpam apkabino.

Vėliau jie visi atsisėdo ant smėlio. Tik tuomet Kirikas ir Azūrė atskleidė visas detales.

Klausydamasi judviejų, mergina suprato, kad tie keisti padarai neįspėjo juos apie vieno iš jų tykančią grėsmę, o pranešė apie tai, jog nori pralieti kraują. Nužudyti bent vieną iš jų trejetuko narį.

Kodėl jiems buvo svarbu tai padaryti Linetė taip ir nesuprato, bet išklausiusi bendražygių pasakojimo ji pagaliau prisiminė, kad sykį matė vieną iš morvanų padermės atstovų. Bet tą sykį jis ją aplankė košmare, kurį susapnavo vien todėl, kad kartą girdėjo savo tetą pasakojančią, jog neva, jog kažkuriame visatos kampelyje gyvena beveidžiai, trokštantis pavogti kilniaširdžių demonų veidus. Nors tai ir buvo labai kvaila, bet Linetė ta pasakėle tikėjo net kelias savaites, kol galiausiai suprato, jog teta melavo. Ji paprasčiausiai tikėjo, kad gerai prigąsdinus dukterėčią ši pasikeis ir taps labiau panaši į kitus demonus.

Bet prabėgus daugeliui metų Linetei buvo lemta suprasti, kad net klaikiausi sapnai gali virsti tikrove.