Kelias, vedantis į nežinomybę

27

Po pusvalandžio Tara pasiekė savo tikslą. Nors ir žinojo, kad turėtų kuo skubiau atsikratyti keistojo siuntinio nedrįso žengti į pastatą. Iš pradžių ji jautėsi pavargusi ir nutarė pailsėti, o vėliau sugrįžo kelionės metu visiškai spėta pamiršti baimė. Moteris taip stipriai troško kuo greičiau skuosti tolyn nuo viešbučio, jog vos galėjo susilaikyti to nepadariusi. Galiausiai susitaikiusi su tuo, kad kuo ilgiau lauks, tuo panika vis labiau užvaldys protą, Tara įžengė į vidų.

Ji tikėjosi išvysti ką nors, kas saugotų viešbutį nuo nelauktų svečių, bet aplink nieko nebuvo, nors išblukusios karamelės spalvos pastate ir degė blausi šviesa. Tara Samir nebuvo nei telepatė, nei aiškiaregė, nei kokia antgamtinė būtybė, todėl galėjo pasikliauti tik savo žmogiškomis juslėmis. Būtent todėl ji labai bijojo, kad jos niekas nepamatytų ir nepalaikytų viena iš naktimis klaidžiojančių vagių.

Jausdamasi kaip ant adatų tamsiaplaukė klaidžiojo po viešbutį, kol surado reikiamas medžio atspalvio duris. Nors jos buvo šiek tiek pravertos, bet juodakė vis tiek pasibeldė. Bet niekas taip ir neatsiliepė. Tara palaukė porą minučių, kol galiausiai ryžosi pati įeiti į viešbučio numerį. Vos jai spėjus peržengti per slenkstį iš balkono atėjo Siuzana ir Džanas. Tara išvydusi juodu buvo tokia apstulbusi, jog nepastebėjo, kaip jos sūnėnas pasislėpė pačiame tolimiausiame balkono kampelyje.

- Ką jūs čia darote?- staiga pamiršusi mandagumą, Tara paklausė nevyniodama žodžių į vatą.

- Na, mes nutarėme pakeisti aplinką,- atsakė Siuzana.

Mergina jautėsi kalta, kad melavo Kiriko tetai, bet negalėjo šiai imti ir pasakyti tiesos. Siuzana puikiai žinojo, kad ponia Samir vėliau bus labai pikta sužinojusi, kad ji melavo ir tikriausiai prailgins Kiriko namų areštą. Bet tai buvo nesvarbu. Jei tik Linetė bus, šalia Kirikas viską ištvers.

- Ir tam jums reikia praleisti naktį viešbutyje užsiiminėjant dvasių iššaukimų?!- tai pareiškusi moteris iš rankinės ištraukė geltoną voką ir iš jo išėmusi juodąją knygą, parodė ją Siuzanai.

Išvydusi keistąjį siuntinį Siuzana pasimetė ir nežinojo, ką sakyti. Kol ji svarstė ar pasakyti tikrąją tiesą ar vėl sumeluoti vien todėl, kad dėl kažkokios priežasties Linetei prireikė tos knygos, Džanas ryžosi paimti vadžias į savo rankas.

- Iš pradžių nenorėjome sakyti, bet matau, kad dabar vis tik teks pasakyti tiesą,- nors vaikinas jautėsi toli gražu neramiai, bet kažkaip jam pavyko neatskleisti savo jausmų nei balse, nei veide. - Aš ir Siuzana niekaip neįstengiame susitaikyti su tuo, kad neseniai praradome tėvus, todėl nusprendėme pamėginti iššaukti jų sielas,- staiga nuo Džano veido nukrito kaukė ir jo apsimestinis ramumas virto liūdesiu. - Mes tik norime dar kartą juos pamatyti.

Jo ištarti žodžiai suvirpino Taros širdį taip stipriai, jog moteris pravirko.

Nors Siuzana žinojo, kad niekuomet nesiryžtų iššaukti savo tėvų iš kito pasaulio, bet vis tiek akimirka patikėjo, jog Džanas sakė tiesą ir susigraudino.

- Aš atsiprašau,- susitvardžiusi pasakė Tara. - Nenorėjau nei vieno iš jūsų įskaudinti,- tai ištarusi moteris įteikė Siuzanai knygą.

Tuomet ji išėjo.

Palaukęs, kol teta nutols pakankamai, kad negirdėtų jo žingsnių iš savo slėptuvės išlindo Kirikas. Nors jis jautėsi prastai, kad lyg vagis pasislėpė nuo Taros, bet neketino jos pasivyti ir atsiprašyti už melą. Dar buvo per anksti tai padaryti, nes taip ir nerado Linetės. O juk iš pat pradžių viskas atrodė tai paprasta, kai pasikalbėjęs su draugais ir išsiaiškinęs, kad šiuo metu Ninlende veikė tik vienas viešbutis. O štai dabar viskas daug sudėtingiau nei atrodė iš pradžių. Jo mylimoji nelaukė sudėjusi rankas kaip banalaus meilės romano veikėja, kol ją kas nors išgelbės. Linetė nusprendė kovoti su blogiu viena, nepaisant desperatiškumo parodyto laiške Kirikas tikėjo, kad ji dar neketino visiškai pasiduoti ir leistis sunaikinama.