Kelias, vedantis į nežinomybę

29

Linetė, Kirikas ir Azūrė ūmai tapę jų širdis užvaldžiusios nuostabos įkaitais, kurį laiką apžiūrinėjo milžiniškus pėdsakus ir lyg šunys pagal juos bandė nuspręsti, kaip galėjo atrodyti padaras, palikęs juos ant blizgaus sniego. Kol jie bergždžiai gaišo laiką bandydami identifikuoti nežemiškos kilmės sutvėrimą pagal jo kojų paliktus atspaudus, būtybė nusprendė pasirodyti pati.

Prieš pamatydami tą antgamtinį padarą keliautojai išgirdo, kaip jam artėjant po kojomis ėmė traškėti plonas ledas ir sniegas. Tas garsas juos privertė atplėšti akis nuo pėdų įspaudų ir pažvelgti priešais save. Iš pradžių Linetė, Kirikas ir Azūrė vargiai galėjo įžiūrėti tarp pusnių judantį padarą, bet kiek vėliau, kai geriau įsižiūrėjo, jiems pagaliau pavyko pamatyti puikiai prie jį supančios aplinkos prisitaikiusį nepažįstamąjį.

Lėtai prie jų artėjančio sniego žmogaus pilkai baltas kailis dengė beveik visą iš pirmo žvilgsnio tvirtą kūną. Vienintelė kūno vieta, kurios neslėpė stori, ilgi ir garbanoti plaukai buvo bronzinio atspalvio veidas.

Paslaptingasis atėjūnas turėjo panašias į šimpanzės granito atspalvio akis ir milžiniškas mažiausiai porą kartų platesnes už liemenį pėdas.

- Tai jeti,- tik atplėšusi nuo sniego žmogaus akis, Azūrė drįso prabilti.

Vos garbanei spėjus nutilti, Linė prisiminė, kaip prieš porą mėnesių naršydama internete, visai atsitiktinai užtiko trumpą straipsnelį apie sniego žmogų, jetį. Jame buvo parašyta, kad po daugybės įvairiausių tyrimų buvo nuspręsta, kad sniego žmogus neegzistuoja. Aną sykį ji tikrai patikėjo, kad visos pasakos apie jetį yra pramanai. Bet dabar, kai žvelgė į legendomis apipintą padarą, suprato, kad žmonės klydo. Jis iš tiesų egzistuoja, tačiau ne žmonių pasaulyje, o atšiauriajame Elementeriume.

Išnėrusi iš klaidžios minčių upės mergina pastebėjo, kad nepažįstamasis sustojo lyg negalėdamas apsispręsti grįžti į savo slėptuvę ar prieiti dar arčiau.

Kol sniego žmogus bandė suvokti, ko jo širdis trokšta, Linetė pajuto stiprų troškimą pasielgti kvailai ir neapgalvotai. Netarusi bendražygiams nei žodžio, ji lėtai priėjo prie maždaug pusmetriu už ją aukštesnio padaro.

Nors mergina nežinojo, ar sniego žmogus jos nenuskriaus, bet širdyje nejautė net menkiausios baimės užuomazgos. Tai, kad nejuto to iš vidaus gniuždančio jausmo Linetė palaikė geru ženklu.

Kirikas ir Azūrė nebuvo tokie drąsus kaip Linetė, todėl užuot priėję prie keistojo sutvėrimo liko savo vietose.

Nusprendęs, ką daryti toliau, sniego žmogus pažvelgė žemyn, tiesiai į prieš jį stovinčios merginos veidą. Kailiniuotas žvėris kelias akimirkas įdėmiai į jį spoksojo lyg šis būtų buvęs įspūdingas meno kūrinys, kol galiausiai tarytum susigėdęs savo poelgio jis nudelbė granito atspalvio akis žemyn ir ryžosi prašnekti. Jis tyliai ištaręs kelis žodžius keista, primenančia upelio čiurlenimą kalba, parodė rankos mostu, kad keliautojai sektų paskui jį.

Linetė kiek padelsė, nes nebuvo tikra, ar turėtų ryžtis dar vienai beprotybei, bet galiausiai nutarė, sekti paskui nepažįstamąjį. Bet prieš tai ji dar dirstelėjo į Kiriką ir Azūrę.

- Sniego žmogus nori kažką mums parodyti,- pasakė ji.

Nespėjus jiems imti prieštarauti, mergina nusekė paskui jetį, kuris jau buvo nuo jos nusisukęs ir pamažu tolo.

Kirikui ir Azūrei nieko neliko kito tik sekti vandens valdytoją.

Jie visi ėjo tylėdami, nes sniego žmogus daugiau nieko nebandė pasakyti savo kalba, o Linetė, Kirikas ir Azūrė buvo per ne lyg paskendę mintyse, kad ryžtųsi ką nors ištarti.

Po penkiolikos minučių jeti sustojo, ir atsigręžė į jo įkandin sekusį trejetuką. Jis trumpam dirstelėjo į kiekvieną iš jo narį ir kažką tyliai sušnabždėjo. Vienintelis žodis, kurį iš jo visos keistos kalbos demsė suprato buvo *Idžirakas. Intuitų mitologinis padaras, kuris buvo pusiau žmogus ir pusiau Karibų pabaisa. Kadangi pastarosios Linetė niekuomet nebuvo regėjusi, jai buvo sunku suvokti kokį į ją panašumą turėjo briedžiažmogis.

Sniego žmogus pamanęs, kad keliautojai suprato, ką jis norėjo pasakyti ranka parodė, jog jie eitų į visai šalia buvusią sidabro spalvos olą.

- Manau, kad jeti bandė mums pasakyti, kad jei norime išvengti akistatos su Idžiraku, turime eiti į olą,- vos sniego žmogui apsisukus ir patraukus savo keliais, Linetė nusprendė pasidalinti ūmai į galvą šovusia mintimi su Kiriku ir Azūre.

- Kas yra Idžirakas?- pasiteiravo Kirikas.

Linetei net nereikėjo akies krašteliu pažvelgti į jo sielos veidrodį, kad suprastų, kokius jausmus šią akimirka jautė juodaplaukis. Jo kerintis balsas puikiai išdavė, kad ugnies valdytojo širdį šiuo momentu buvo persmelkusi nuostabos banga.

- Paaiškinsiu vėliau,- pažadėjo demsė vildamasi, kad smalsuolis nebandys įkalbėti jos papasakoti legendą apie tą keistą ir pavojingą padarą. "Jei tik mums neteks su juo susidurti akis į akį" - mergina pridūrė mintyse.

Vien nuo minties, kad galbūt teks sutikti slapuką Idžiraką, mėgstantį apsimesti smarkiai sužeistu ir bejėgiu padaru, Linetei šiurpo oda. Nors ir labai stengėsi užgniaužti šį nemalonų jausmą, jai nepavyko jo pažaboti, nes ūmai prieš akis išniro pikto mitologinio padaro atvaizdas. Jis atrodė taip tikroviškai ir klaikiai, jog mergina trumpam patikėjo, kad priešais ją tikrai stovėjo žmogaus ir briedžio hibridas, pro kurio pradrėkstą odą buvo galima lengvai įžiūrėti raumenis ir kruvinus kaulus. Kai iliuzija išsisklaidė ir siaubūno nebeliko nei kvapo Linetė pajuto palengvėjimą lyg nuo pečių būtų nusimetusi sunkią naštą

Nebejausdama daugiau nei krislelio baimės, mergina pajudėjo iš vietos. Jai įkandin patraukė Kirikas ir Azūrė, kurie kantriai laukė, kol sugrįš iš svajų šalies.

Vos bendražygiams spėjus įžengti į ledu it sidabru tviskančiu rūbų aptrauktą plačią olą, jie išgirdo keistą garsą. Norėdami sužinoti, kas jį skleidė, nuostabos ir siaubo kupinomis akimis keliautojai dirstelėjo aukštyn ir išvydo švytinčius vaivorykštės spalvomis varveklius, vienas po kito krentančius žemyn. Kelias akimirkas Linetė, Kirikas ir Azūrė stovėjo tarytum užhipnotizuoti ir praradę amą stebėjo ledo sukurtus stebuklus bei klausėsi jų skleidžiamo garso primenančio pavojingą, bet ir tuo pačiu nuostabią muziką. Kai jie pagaliau pabudo iš sąstingio, suvokė padėties rimtumą ir ėmė skuosti it akis išdegę. Bėgimas slidžiu keliu klajokliams padėjo išvengti aštrių ir pavojingų ginklų lietaus, kuris ūmai nusprendęs pakeisti savo trajektoriją taikėsi juos visus pražudyti.

Būtų užtekę milžiniškam varvekliui tik šiek tiek smaigaliu pradrėksti odą ir Kirikas arba Azūrė greičiausiai amžiams būtų pasilikęs oloje. Būtent dėl šios priežasties bent jau jiems bėgimas nuo naujos grėsmės tiesiai į nežinomybės glėbį ir bandymas išvengti klaidžių likimo paspęstų spąstų prilygo kovai su mirtimi. Padaru, akimirksniu galinčiu atimti žmogaus gyvybę ir be jokio gailesčio pasėti jo artimųjų širdyse skausmą.

Po ištisiems tūkstantmečiams prilygstančių dvidešimties minučių, bendražygiams galiausiai pavyko laimėti be proto sunkias ir varginančias lenktynes. Sunkiai gaudydami kvapą, jie jautė, kaip širdis pervėrė džiaugsmo ir palengvėjimo banga. Tačiau bėgliai neilgai galėjo pasimėgauti šiais nuostabiais jausmais, nes netrukus vėl pajuto kraują stingdančią baimę. Tas jausmas Linetę, Kiriką ir Azūrę užvaldė staiga, kai trapi viltis, kad jiems visiems pavyks kada nors ištrūkti iš ledo kalėjimo užgeso.

Bėgdami nuo ilgų ir storų varveklių krušos, jie tik troško išnešti sveiką kailį. Tada lenktyniaudami su mirtimi nei vienas iš jų nebandė įsidėmėti, kurioje pusėje buvo ta skylė, pro kurią jie atsargiai įlindo, o dabar... Dabar vienintelis likęs takas, kurio trejetukas galėjo žengti vedė gilyn į olą. Jos gilumoje Linetės, Kiriko ir Azūrės galėjo tykoti daug didesni pavojai nei lauke. Galbūt net pats Idžirakas slėpėsi šio erdvaus tunelio gale ir su nekantrumu laukė, kol jų bus surastas ir galės imti žaisti savo nešvarius žaidimus.

*Ijiraq - Idžirakas (angl.) šiuo vardu yra pavadintas vienas iš Saturno palydovų ir antgamtinis padaras, gebantis keisti pavidalus ir grobiantis vaikus.