Kelias, vedantis į nežinomybę

13

Pjautuvo formos smėlio kopos it nebylūs vedliai vedė keliautojus. Jie nepailsdami keliavo keliu, vedančiu į nežinomybę, rodės visą amžinybę, kol tolumoje išgirdo tyliai tekantį ežerą. Tuomet apimta smalsumo ir noro įsitikinti ar ugnies žemėje gali būti oazė Linetė atsiskyrė nuo grupelės ir nuskuodė tolyn. Bėgdama lyg akis išdegusi ji džiūgavo, kad pagaliau nebereikės žvelgti savo baimei į akis, jausti, kaip jos gniaužtai suvaržo nematomis grandinėmis širdį ir luošina sielą, karštą skystį paversti ledu.

Mergina lėkė nesidairydama į šalis, kol kraujas tekantis gyslomis užkaito, o širdis atrodė tuoj iš krutinės išlėks nuo ją kiaurai veriančio džiaugsmo susipynusio nematomomis gijomis su jauduliu. Linetė skuodė į šiaurę su viltimi, kad viskas pradės eiti geryn, kol priešais save išvydo šokančias tango ugnies ežero liepsnas.

Matydama šėliojančias liepsnas, Linetė pajuto, kaip jos širdyje rusenusi trapi lyg sakuros žiedas viltis užgeso. Tą pačią sekundę, kai jos vietą užėmė stipresnis ir gniuždantis iš vidaus jausmas, sidabraplaukė tenorėjo kaukti iš nevilties ir įniršio lyg vilkas žvelgiantis į Mėnulį.

Linetei prireikė poros minučių, kad suvaldytų joje šėlusį emocijų audrą ir susitaikyti su dar vienu pralaimėjimu su gyvenimu, kurio šachmatų lentoje gyvieji buvo tik beverčiai pėstininkai, nenusipelnę nei trupinėlio laimės.

- Nejau būtinai reikia perbristi šį ežerą, kad pasiektume kitą krantą?- vos girdimai sušnabždėjo mergina.

Ūmai Linetė prisiminė Kiriko pažadą išmokyti ją nebijoti liepsnos. Tuomet mergina nesitikėjo, kad taip dažnai teks susidurti savo pačia didžiausia baime ir netgi sužinos tikrąją jos priežastį. Bet dabar nuo tos tiesos buvo nei kiek ne lengviau. O atvirkščiai viskas tik dar labiau pablogėjo, nes drauge su ja sužinojo ir siaubingų dalykų.

- Man labai gaila, kad tau vėl teks tai patirti,- tarė Kirikas. - Gaila, kad man nepavaldi šio pasaulio ugnis visai, kaip tau Vatero sniegas, kai...

Jo ištarti žodžiai staiga sugrąžino ledo atspalvio akių savininkę į praeitį.

Linetė, Kirikas ir Azūrė peržengę plonytę ribą skyrusią vieną nuo kito du skirtingus pasaulius, atsidūrė pačiame Vatero pakraštyje.

Naujoje vietoje jų akis akimirksniu patraukė saulės šviesoje tviskančios bekraštės pusnis. Nors demsė per savo gyvenimą buvo mačiusi sniegą ne kartą, bet šis buvo visiškai kitoks nei ji buvo pratusi regėti mėlynojoje planetoje. Jis spindėjo daug kartų labiau nei tas, kuris krisdavo iš žemės planetos dangaus, ir buvo puresnis.

Atplėšę akis nuo jiems neišdildomą įspūdį palikusio sniego, trejetas pabudo tarytum iš sapno ir išgirdo garsiai kaukiantį šiaurinį vėją. Šis nenaudėlis, akimirksniu Azūrę ir Kiriką sukaustęs nematomomis šalčio grandinėmis, tyčia pūtė labai stipriai.

Ūmai Linetei ėmė atrodyti, kad jei nei vienas iš jų į nieką tvirtai neįsikibs, tai šis įniršęs gaivalas privers juos tris vieną po kito pakilti į orą ir lyg angelams skirsti dangaus platybę, o vėliau kristi iš svaiginančių aukštybių žemyn ir galbūt netgi pasiekti tai, ką žemiečiai laikė pragaro gelmėmis.

Nors vandens ir ledo valdytoja vilkėjo nepritaikytą vėsiems orams aprangą, šaltukas, trokštantis įsismelkti iki pat kaulų, jai nesukėlė jokio diskomforto. Kol Kirikas ir Azūrė kaleno dantis iš šalčio, Linetė paslapčia džiūgavo, kad jos DNR smarkiai skyrėsi nuo paprasto žmogaus.

- Kaip šalta,- ištarė Azūrė trindama vieną į kitą sušalusias ir pabalusias rankas, kad jos bent truputį sušiltų.

Atplėšusi akis nuo panelės nepatikimosios, demsė dirstelėjo į Kiriką. Jis buvo paskendęs mintyse, kurių net ir labai norėdama nebūtų galėjusi perskaityti. Jei vaikino veide ar ant rankų būtų likęs bent menkiausias jo juntamo šalčio pėdsakas, mergina niekaip nebūtų supratusi, kad visą laiką ugnies valdytojas apsimetinėjo, jog jam buvo šalta. Bet dabar žinojo, kad jis ir ją, ir Azūrę bandė apgauti. Tačiau, kas Kiriką paskatino bandyti nuslėpti tiesą, Linetei kol kas buvo mįslė. Vaikinas, pajutęs vandens valdytojos į jį įsmeigtą nuostabos kupiną žvilgsnį, pabudo iš sąstingio. Jis akimirksniu susigėdęs ir pasimetęs, nudelbė akis žemyn. Nors ugnies valdytojas labai skubėjo paslėpti nuo Linetės savo sielos veidrodį, bet jis nebuvo pakankamai greitas. Demsei pakako net trumpos sekundės dalelytės, kad jo akyse įžvelgtų kažką tamsaus. Kažką, ko Kirikas bijojo ir smarkiai gėdijosi.

Ugnies valdytojas taip ir nesupratęs, kad netyčia Linetei leido akies krašteliu dirstelėti į savo sielą, spragtelėjo pirštais. Nors ugnis neįsižiebė, bet maloni šiluma pasklido po leipstančios nuo šalčio Azūrės kūną. Tuo tarpu Linetė nepajutusi jokių staigių kūno temperatūros pokyčių, nusprendė trumpam palikti bendražygius ir nuskuosti tolyn apsižvalgyti. Ji bėgo kiekviena akimirka lenktyniaudama su šiauriniu vėju be gailesčio darkiusi šukuosena, kol priešais jos akis išniro apledėjusi arka. Nors šis žmogaus rankų sukurtas darbas ar gamtos stebuklas buvo beveik visiškai padengtas sniegu ir ledu, bet Linetė įstengė pamatyti mažą pilkai baltą lopinėlį. Tas nedidelis kraštelis atskleidęs tikrąją arkos spalvą, merginai išdavė, kad būtent prie jos stovėdama karalienė Snieguolė pozavo ją tapiusiam dailininkui.

Kai Linetė įstengė atplėšti akis nuo dailiosios arkos ir pažvelgti į kairę, išvydo moterį primenančią ledo skulptūrą. Nepažįstamoji, kuris šviesi oda saulės šviesoje žėrėjo sidabru lyg sniegas, vilkėjo pieno baltumo kimono. Baltaplaukė būtybė ūmai pajutusi, kad kažkas stovėjo priešais ją, atmerkė vokus ir pažvelgė į demsę melsvomis it giedras dangus akimis. Jei jos akyse Linetė būtų galėjusi įžvelgti baltymus, tai šią moterį ji lengvai galėtų palaikyti mirtingąją, bet dabar... Dabar žvelgdama į ją mergina negalėjo atsistebėti tuo, ji kitaip nei visi ankščiau jos sutikti demonai turėjo ne juodas, o melsvas akis.

- Ateidama čia tu net pati to nenutuokdama, man padarei didelę paslaugą,- ūmai prabilo liekna visa galva aukštesnė už Linetę būtybė. - Dabar užuot bergždžiai basčiusis po visą Vaterą galėsiu susitelkti tik į savo vienintelį tikslą ir su didžiausiu malonumu atimti tavo gyvybę,- moteris žvelgė į vandens valdytoją šaltu veidu, į kurį spoksodama ši neįstengė perprasti, ką baltaplaukė jautė.

Demonė, kurios šukuosena priminė geišos, iškėlė ilgapirštes rankas į viršų. Jai atlikus šį judesį giedras dangus akimirksniu apsiniaukė ir sniegas dideliais kąsniais ėmė kristi žemyn.

Baltos snaigės buvo nepaprastai lipnios, todėl lengvai it klijai ėmė lipti prie Linetės plaukų, odos bei drabužių. Jai teko labai dažnai ir greitai mirksėti, kad to bjauriojo sniego nepatektų į akis. Linetė bijojo net pagalvoti, kas nutiks, jei netyčia užšalusiam vandeniui lyžtelėjus regėjimo organus, jie atims iš jos galimybę matyti pasaulį.

Kiekviena akimirka demsė jautėsi vis prasčiau, nes lipnios snaigės prisilietusios prie jos ūmai virsdavo ledu. Šis lyg vijokliai pamažu vijosi aplink savo auką.

Jausdama kraują venose stingdančiai baimę, mergina iš visų jėgų stengėsi priversti sniegą ir ledą paklusti jai. Nors Linetė priešinosi lyg žvėris užspeistas į kampą, bet visos pastangos buvo bevaisės, nes mėlynasis elementas šį kartą atsisakė klausyti jo valdytojos įsakymų.

Kažkuria nelygios kovos akimirka Linetė susitaikė su mintimi, kad tvirtai apglėbęs iš visų pusių ledas nužudys ją. Praradusi paskutinę vilties kibirkštėlę, ji užmerkė baimės kupinas ašarotas akis. Jausdama baimės iššauktą šaltį, kuris su lig kiekviena akimirka vis labiau paralyžiavo kūną, Linetė skaičiavo paskutines gyvenimo akimirkas.

Nors liūdesys be jokio gailesčio skrodė krutinę ir bandė jos širdį sutrupinti į dalis, sukandusi dantis mergina kantriai laukė, kol lemiama kova pasibaigs ir ji pralaimėjusi kovą su sniego demone, pagaliau paskęs begalinėje tuštumoje ir užmarštyje.

Tas nemalonus prisiminimas ją paveikė lyg raudona medžiaga jautį. Staiga apakinta pykčio dėl visų savo pastaruoju metu pasitaikiusių nelaimių nutarė apkaltinti Kiriką. Nors jis buvo visiškai nekaltas dėl to, kad gyvenimas žiaurus, bet mergina nebegalėjo racionaliai mąstyti. O kai taip nutikdavo ji visuomet iškrėsdavo kokią nors kvailystė.