Kelias, vedantis į nežinomybę

15

Ūmai namelį apgaubė nejauki tyla ir Siuzaną bei Džaną paskandino vienatvėje. Nors jie abu stovėjo kambaryje ir žvelgė vienas į kitą buvo nuo realybės ir dabarties nutolę šviesmečiais.

"Mes lyg minčių blaškomi po jūra laivai, kurie kiekvieną gyvenimo akimirka siaučiant audrai bando surasti saugų uostą." pagalvojo Siuzana.

Ji vis dar negalėjo patikėti tuo, kad savo rankose laikė kai ką, kas amžiams pakeis Linetės prisiminimus apie jos šeimą. Tėvus, apie kuriuos draugė užsiminė tik vieną vienintelį kartą, kai juodvi vieną sekmadienio popietę ėjo į kapines aplankyti giminaičių kapų.

- Ar galiu žvilgtelėti į tavo mamos dienoraštį?- po kurio laiko Džanas ryžosi nutraukti kambaryje tvyrojusią tylą.

- Taip,- atsakė Siuzana ir įteikė jam įteikė užrašus.

Kol auksaplaukis vartė smulkiu, dailiu raštu prirašytus puslapius, mergina ji paslapčia nužiūrinėjo visai kaip kadaise, kai galėjo tik svajose tikėtis, jog vieną dieną pats Džanas Krusas prisipažins ją įsimylėjęs.

Po kelių minučių Džanas pajutęs ar supratęs, kad visą tą laiką, kol tyrinėjo užrašus Siuzana nenuleido nuo jo akių, pažvelgė į ją. Iš pradžių jo žvilgsnis buvo liūdnas, nes vartydamas dienoraštį sužinojo tiesą, kurią taip ilgai tėvai nuo jo ir Siuzanos slėpė, bet staiga juo nuotaika pasikeitė. Ir taip nutiko tik dėl to, jog pričiupo mylimąją paslapčia jį nužiūrinėjančią.

- O tu visai nepasikeitei,- šypsodamasis Džanas užvertė sąsiuvinį. - Vis dar išrausti, kai pajutęs tavo žvilgsnį įsmeigtą į mane.

- Prašau, gal galime apie tai nekalbėti?- jausdama, kaip jos nuraudę skruostai degte degė nudelbė žemyn akis.

Vienu metu Siuzaną užvaldė drovumas, kurio niekaip negalėjo atsikratyti, nors Džanas ją buvo regėjęs ir tikrai ne pačios geriausios išvaizdos bei psichinės būklės, gėda. Pastarasis jausmas merginą kankino, nes dar visai neseniai ši buvo bailė.

Kelionė po pasaulį, kuriame kiekviena praleista akimirka buvo lyg vaikščiojamas peilio ašmenimis, pakeitė ne tik žaliaakę, bet jos jausmus jaučiamus Džanui. Tai, kas dar prieš porą mėnesių atrodė kaip laikinas susižavėjimas, kurį bet kurią akimirką galėjo pakeisti kitas, dabar buvo virtęs į tikrų tikriausią meilę.

Staiga Džanas išgirdęs kažkokį krebždėjimą, kuo įmanoma tyliau padėjo dienoraštį ant neišardytos kėdės ir priglaudė pirštą prie lūpų.

"Zombiai mus surado."- tokia pirmoji mintis užplūdo merginą pamačius tą gestą. "Jie mus nužudys, o tada..."- vien nuo minties, kad ne tik teks galvą palydėti, bet ir prarasti tai be ko joks gyvas padaras negalėjo normaliai funkcionuoti ir gilinti žinias, jai darėsi negera.

Išblyškusi lyg negyvėlė mergina akimis sekė ant pirštų galų sėlinantį prie namelio durų vaikiną, kol netyčia pastebėjo lubomis sparčiai nesileidžiantį maždaug nykščio storumo šilkinį sidabro spalvos siūlą. Nežinodama ar turėtų pulti dėl to panikuoti, Siuzana pažvelgė aukštyn ir pamatė juodą dydžio su lig keturiais krepšinio kamuoliais vorą. Jo snukis priminė lūšies, o smaragdo žalumo akys atrodė lyg demono. Visa tai Siuzana regėjo tik todėl, kad siaubūnas žvelgė į ją, o sielos veidrodžiai, šviečiantys lyg du žibintai naktyje apšvietė juo tamsiais gaurais aptrauktą snukį.

Staiga sutvėrimas plačiai išsišiepė apnuogindamas aštrius lyg skustuvo ašmenis dantis. Tai pamačius rudaplaukės širdis nusirito į kulnus.

Išgąsdinęs stebėtoją, padaras iš savo šešių plonų, ilgų ir plaukuotų kojų privertė bėgti bespalviu ir bekvapiu skysčiu išmirkytas gijas. Jos ūmai ėmė raitytis į visas puses, o prisilietusios viena prie kitos sukibdavo ir įgaudavo formas, primenančius įmantrius ornamentus.

Siuzana lyg užhipnotizuota stebėjo šokančius šilkines plonesnes net už pienės pūką gijas dar ilgai. Galiausiai svaigiems kerams išblėsus ji nusigręžė nuo voro meno šedevrų ir ėmė akimis ieškoti paties siaubūno. Po kurio laiko ji rado tupintį virš Džano galvos besilaižantį dvišakiu lyg gyvatės liežuvių snukį, tiksliau tą vietą kur vietoj lūpų buvo siaura, plona, tamsi linija.

Stebint tą padarą merginos viduje kažkas sukilo ir ji nutarė įspėti apie gresiantį pavojų vaikiną, kuris stengėsi uždaryti duris.

- TAU VIRŠ GALVOS YRA MILŽINIŠKAS VORAS!- suriko iš visų jėgų Siuzana.

Kai nuo riksmo jai pradėjo skaudėti gerklę, Džanas paleido iš rankų rankeną ir pažvelgė aukštyn.

Staiga voras mutantas lyg norėdamas pasisveikinti pamojavo viena iš šešių kojų.

- Kadangi pastebėjote mane, nepavyks nužudyti tyliai,- staiga pareiškė antgamtinis padaras. - Bet prieš pradėdamas vykdyti planą B noriu sužinoti, ar norite pasakyti ką nors prieš mirtį.

- To paties norėčiau paklausti ir tavęs,- nenuleisdamas akių nuo keistojo sutvėrimo drąsiai ištarė Krusas.

Nors auksaplaukis bandė pasirodyti esąs drąsus, bet Siuzana puikiai suprato, jog jis iš visų jėgų stengėsi neparodyti savo baimės.

- Kodėl turėčiau sugalvoti ir jums pasakyti paskutinį norą?- nuostabos kupinu spigiu balsu paklausė voras. - Juk šiandien išauš ne mano, o judviejų mirties valanda.

- Tu klysti.

Staiga pilkaakis pakėlė į viršų ranką ir ištiesė padarui delną lyg ketindamas jam kažką duoti.

Nesuprasdama, kodėl oro valdytojas taip keistai pasielgė, užgniaužusi kvapą rudaplaukė laukė kas bus toliau. Ilgai laukti nereikėjo, nes po akimirkos Džanas atliko tai, ką bandė išmokti padaryti paskutinių treniruočių metu. Anuomet jam pavyko sukurti tik mažytį švytintį sidabrinį žaibą, kuris vos Džano mintims nukrypus kitur akimirksniu suirdavo, bet dabar jis buvo rankos dydžio ir atrodė ne kaip pigus žaisliukas, o mirtinas ginklas.

Paklaikusiam iš siaubo voragyviui nespėjus pasinaudoti voratinklio gijomis lyg gelbėjimosi ratu, Džanas metė į jį žaibą.

Milžiniškai elektros iškrovai pasiekus taikinį, pasaulis paskendo ryškioje šviesoje liepsnose.

Po kelių akimirkų šviesai išblėsus, jie pajuto degančios mėsos kvapą. Šis dvokas nebuvo nei vienam iš elementų valdytojų malonus, todėl jie buvo priversti patuštinti skrandžius.

Jausdamiesi prastai jiedu nusigręžė nuo ugnies, grasinančios persimesti ant artimiausios sienos ir pamatė kaip pačiame kambario kampe atsivėrė violetine šviesa mirguliuojantis portalas.