Kelias, vedantis į nežinomybę

19

Džanas stovėdamas ant seno, medinio tilto, stebėjo šalia jo gulinčią merginą. Išblyškusios lyg drobė Siuzanos dešinė ranka buvo sutepta krauju. Nors rudaplaukės plaštaka buvo sužalota, bet gulėjo be sąmonės ne dėl jos, o širdies ir sielos skausmo. Šis nematomas palydovas, lydėjęs ją gyvenimo keliu nuo pat tos akimirkos, kai suprato, kad amžiams prarado tėvus, per kelias minutes tapo toks galingas, jog akimirksniu palaužė bandančią išnirti iš tamsos merginą.

Džanui buvo pikta, kad dar nespėjusi visiškai atsigauti ir susitaikyti su netektimi, Siuzana buvo priversta išgyventi siaubingiausią savo gyvenimo įvykį dar daugybę kartų. Matydamas nugrimzdusią į tamsą merginą, Džanas troško pats savomis rankomis sumušti tą žmogų, dėl kurio kaltės ji buvo priversta dar sykį nugrimzti į nebūtį. Nors ir labai geidė tam bedieviui niekšui pagražinti veidelį, bet oro elemento valdytojas turėjo užgniaužti savo troškimą dėl dviejų priežasčių. Pirma jis nežinojo, kur atsidūrė, o antra nebuvo tikras, ar drauge su juo ir Siuzana į šį pasaulį atklydo ir tas siaubingas žmogus.

Iš pirmo žvilgsnio labai nepatvarus statinys, ant kurio Džanas ir Siuzana buvo, jungė ir skyrė šviesiąją nuo tamsiosios miško pusės. Pastarąją buvo apgaubusios it skraiste akimis neperskrodžiamos sutemos.

Kartais pūstelėjus stipresniam vėjeliui, vaikinui imdavo atrodyti, kad daug metų stūksojęs tiltas neatlaikys gamtos jam paruoštų išbandymų. Tokiomis akimirkomis nuoširdžiai Džanas įtikėdavo, kad netrukus netekęs tvirto pagrindo po kojomis drauge su Siuzana pradės kristi žemyn. Laimei taip nei karto neįvyko jiems neteko susigrumti su mirtimi.

Džanas visa širdimi troško pereiti vakarinę tilto dalį ir bent akies krašteliu dirstelėti į tamsiąją miško pusę, kurios neapšvietė net sidabrinio mėnulio pilnatis. Vienintelis dalykas, kuris jį stabdė nuo beprotiško ir tikriausiai gyvybei pavojingo sumanymo, buvo baimė. Džanas tiesiog paniškai bijojo, kad bent trumpam pasišalinus, kas nors užpuls visiškai bejėgę tamsiai rudų plaukų savininkę. Dėl savo nenoro palikti praradusią sąmonę merginą vieną jis buvo priverstas kovoti ir su šiuo noru.

Tik dabar paraudusiomis akimis žvelgdamas į užsimerkusios Siuzanos bekraujį veidą, vaikinas drįso sau pripažinti, kad toji melancholiškoji, negalinti nuslėpti savo jausmų mergina jau labai seniai buvo jį užbūrusi. Niekuomet nedrįsdamas pažvelgti tiesai į akis, pilkojo elemento valdytojas kovojo su nepageidaujamais jausmais ir daužė kitų merginų širdis.

Neturėdamas pakankamai jėgų pasipriešinti vis labiau ir labiau širdį kaustančiai gėlai, Džanas pasidavė jai ir leido vesti mane klaidžiu ir keliančiu dar daugiau skausmu keliu į praeitį.

Pirmiausia Džanas prisiminė, kaip po trumpos kelionės motociklu, paliko šią transporto priemonę atremtą į slaptavietės sieną. Kiek vėliau išvydo save ir visiškai sveiką bei laimingą drauge su Siuzana įeinančius į namą, kuriame jie su Kiriku dar visai neseniai tobulino savo elementų valdymo įgūdžius. Būtent tame pastate jie ir turėjo susitikti su netrukus turėjusias pasirodyti Kiriku ir Linete.

Vaikinas puikiai atminė, kaip po ilgo ir nuoširdaus pokalbio apie patirtus skaudžius išgyvenimus, jis ir Siuzana pasiekė kambarį, buvusį pačiame koridoriaus gale. Jame kaip ir koridoriuje buvo įjungtos elektros lemputės. Jei jie nebūtų žinoję, kad seniau šis pastatas priklausė Kiriko seneliui... Jei prieš važiuodami pas Linetę tyčia nebūtų palikę įjungtų šviesų, Džaną ir Siuzaną akimirksniu būtų užvaldžiusi baimė. Bet kadangi jiedu žinojo visą tiesą, drąsiai įžengė į bedurę patalpą. Vaikinas ir mergina tikėjosi ten palaukti bičiulių ir vėliau keturiese nuoširdžiai pasikalbėti, bet lemtis nusprendė kitaip. Užuot susitikę su Kiriku ir Linete, jie patyrė baisų košmarą, kuris prasidėjo nuo tos akimirkos, kai pastatas paskendo aklinoje tamsoje.