Kelias, vedantis į nežinomybę

24

Evelina privalėjo atversti visas savo kortas, nors ir nenorėjo, kad sužinojęs tiesą Tapasijus imtų ja šlykštėtis arba bandyti įkalbėti pasilikti šiame pasaulyje ir ieškoti būdo panaikinti savo prakeiksmą. Nei vienas iš jų galimų scenarijų moters visiškai nežavėjo, nes ji jau buvo spėjusi susitaikyti su mintimi, jog drauge su savim į kapus nusineš ir tamsiausias paslaptis. Tas žinojimas Evelinai teikė savotišką palaimą, mat mirtis jai prilygo išsivadavimui nuo skausmo.

Jeigu vietoj dvasios elemento šviesiaplaukei būtų buvęs pavaldus laikas, ji nei akimirkai nedvejodama būtų rinkusis gyvenimą ir sugrįžtų į žemę bei sugrįžtų į praeitį. Tuomet moteris susigrąžintų savo netobulą, bet brangų gyvenimą, niekuomet netaptų būrėja ir apsaugotų tėvus nuo mirties.

Skaičiuodama paskutines egzistencijos valandas, moteris ilgėjosi ilgų pasivaikščiojimų naktimis, banguojančios jūros, kurioje praleido daugybę nuostabių vasarų akimirkų, žvaigždėto dangaus ir dar begalės kitų dalykų. Bet užvis labiausiai Evelina pasiilgo ją užauginusių ir nuoširdžiai mylėjusių dviejų žmonių.

- Kas buvo tas žmogus kalbėjęsis sus tavimi ir atidavęs tau medalioną?- išgirdusi šį Tapasijaus klausimą, Evelina krūptelėjo.

Moteris nesitikėjo, kad turės taip greitai prabilti apie nemalonius dalykus.

Kelias akimirkas įdėmiai žvelgęs į šviesiaplaukę vyras pasilenkė ir pakėlė ant grindų sesers numestą dėžutę su degtukais. Netaręs nei žodžio, žmogus priėjo prie netoliese buvusios krūvelės su sausomis malkomis ir iš dėžutės ištraukęs vieną degtuką, jį uždegė. Mažai liepsnelei lyžtelėjus pagaliuką su siera, Tapasijus jį numetė į laužavietę.

Kol Evelina žvelgdama į vyrą, bandė nuspręsti ar turėtų atsakyti į pirmąjį klausimą, ar bandyti jį kažkaip apeiti, Ksara net nedirstelėjusi į ją nuėjo prie ugnies.

Ankščiau moteris nebuvo nieko keisto pastebėjusi mergytės elgesyje, bet dabar mažylės būdas jai pasirodė mažumėlę keistas.

"Ar Tapasijaus sesuo serga?"- ūmai pamiršusi visas savo bėdas ir klausimą, į kurį taip ir neatsakė, Evelina nutarė įdėmiai stebėti Ksarą.

Net nepraėjus nei kelioms minutėms moteris suprato, kad mergytė ne tokia kaip kiti jos ankščiau regėti vaikai. Tapasijaus sesutė buvo paklusni ir paskendusi savo svajonių pasaulyje, iš kurio išnirdavo tik tuomet, kai išgirsdavo brolį tariant jos vardą arba ko nors labai išsigąsdavo.

Ūmai supratusi, kad jos regima tamsiaplaukė niekuomet negalės būti savarankiška ir visuomet bus tokia atitrūkusi nuo realybės, Evelina tyliai pravirko. Jai taip stipriai norėjosi galėti padaryti kažką, kas padėtų mergaitei, kad net širdį skaudėjo.

Nors ankščiau moteris, valdžiusi dvasios elemento galias buvo padariusi daugybę stebuklų, bet dabar net ir galėdama susigrąžinti savo prarastą gebėjimą, nepakeitė savo sprendimo. Ji paprasčiausiai žinojo, kad net ir atgavusi galias, nesugebės pakeisti Ksaros genetinio kodo. Tai kokia prasmė dar sykį priimti šią pražūtingą dovaną, jei žinai, kad vieninteliam žmogui, kuriam nori padėti negalėsi ištiesti pagalbos rankos?

Kai nerami Evelinos širdis nurimo, o mažylė užsnūdo, tik tuomet moteris prisiminė, ko jos Tapasijus klausė. Vos šiam prisiminimui išnirus prieš akis, kūną ėmė pančioti baimės grandinės.

- Negali, o gal paprasčiausiai nenori atsakyti į mano klausimą?- šviesiaplaukė krūptelėjo, išgirdusi šaltą lyg ledas rudakio balsą.

Evelina atsigręžė į rudaplaukį. Nors buvo tolokai nuo jo, bet vis tiek jautė, kaip jo ledinis žvilgsnis nemaloniai ją palytėjo ir vertė gūžtis. Trokšti pranykti, kad tik nereikėtų nutraukti to trapesnio už sakuros žiedą, užsimezgusio ryšio tarp judviejų.