Kelias, vedantis į nežinomybę

3

Volteris prieš atsisveikindamas su sparčiai lyg žvakė gęstančia gyvybe ir ištirpęs nebūtyje troško susitikti su Azūre. Jis norėjo žvelgdamas į jos gintaro spalvos akis nusimesti sunkią naštą slėgusią pečius. Dantės antrininkas visa širdimi troško, kad jo kūrėjui padėjusi drakonlakė pajustų tai, ką jis jautė regėdamas prieš akis siaubingus O'Nilo prisiminimus. Begalinis troškimas, kad Azūrė sužinotų visas Dantės nuodėmes ir kaip prieš atsisveikindami su gyvybėmis kentėjo keturių išrinktųjų tėvai ir buvo tai, kas vertė Volterį judėti pirmyn.

Išgirdęs kaip kažkas skubėjo link neseniai jo paliktos ugnies olos, Volteris krūptelėjo. Praėjus baimės priepuoliui jis nusijuokė iš savo baikštumo ir akimis nusekė žeme aptraukta liepsnojančia žole skubančias delno didumo salamandras. Dantės klonas stebėjo sparčiai iš jo matomumo zonos tolstančius padarėlius iki tol, kol iš jų teliko beveik neįžiūrimi mažyčiai taškeliai.

Norėdamas suprasti, ko išsigando salamandros jis pažvelgė į pietus. Į pusę, iš kurios išsigandę driežai atbėgo. Kai Volterio akys netyčia užkliuvo už tingiai šliaužiančių tigrinių pitonų, kurių oda buvo išmarginta tigro raštais, širdis nusirito į kulnus, o akys akimirksniu prisipildė klaikaus siaubo ir nuostabos. Apakintas stiprių jausmų vyras prisiminė, kad Adamas Kalsteris prieš imdamas kaip apsėstas domėtis demonais ir tapdamas Dante O'Nilu vienos iš kelionių po egzotiškus kraštus metu per vieną iš pitonų prarado mylimą moterį. Už jos mirtį vyras žinoma atkeršijo, bet to gyvūno žūtis jo širdyje, kai ką pakeitė. Iš pradžių tai buvo beveik nepastebima, bet vėliau, kai išplito ėmė neapkęsti laimingų žmonių ir trokšti priversti juos kentėti. Iš pradžių jis taip ir darė, kol pasidarė nuobodu ir ėmė domėtis demonais. Ir tai buvo didelė klaida.

Kai galiausiai suprato, ką padarė Dantė jau buvo visiškai praradęs gebėjimą mylėti ir pamiršęs, ką reiškia būti žmogumi. Po visų siaubingų klaidų jam liko tik neapykanta ir begalinis troškimas atgauti laisve bei įgauti daugiau valdžios ir galių vien tam, kad galėtų valdyti pasirinktus pasaulius ir nebebūtų nuo nieko priklausomas.

Nustojęs galvoti apie savo kūrėjo praeitį, Volteris netoliese išvydo jau ankščiau matytas ilgas gyvates, turinčias gintarines akis. Jis kitaip nei Dantė nepajuto gyvatėms neapykantos už tai, ką viena jų giminaičių prieš daugybę metų padarė. Ir viskas tik dėl to, kad antrininkas net negalėjo įsivaizduoti, ką reiškia mylėti ir prarasti, ką nors be ko nesivaizduotų savo gyvenimo.

Tuo tarpu gyvatės jautė alkį. Pamaniusios, kad galbūt pavyks bent trumpam jį numalšinti nustojo šliaužti ir alkanomis akimis pažvelgė į žmogų.

Volteris užgniaužęs kvapą laukė, kol pitonai priims sprendimą.

Per porą minučių keturios storos lyg rąstai gyvatės vyrą įvertino tarytum pirkėjai mėsos gabalą parduotuvėje ir nusprendė, kad tikrai nenorėtų sužinoti jo skonio. Nusprendę ieškoti gardžiau kvepiančio grobio ropliai nusigręžė nuo Volterio ir nusekė šviežiais salamandrų pėdsakais.

Likęs vienas Volteris pajuto palengvėjimą, kad išvengė kovos su pavojingais plėšrūnais. Jis kelias akimirkas mėgavosi tuo maloniu jausmu, kol galiausiai nusprendė keliauti toliau.

Po kelių minučių Dantės klonas išgirdo, kaip aidas atnešė tylų verksmą. Girdėdamas tą širdį veriantį jausmą, Volteris ne iškart ryžosi eiti jo link, nes jam kaip ir O'Nilui buvo svetimas gailestingumo jausmas.

Pamažu artėdamas prie tos vietos, iš kurios dar visai neseniai sklido verksmas vyras išgirdo tris balsus. Vieną iš jų Volteris akimirksniu įstengė atpažinti, nes šis priklausė jo ieškomai Azūrei Dankan.