Kelias, vedantis į nežinomybę

19

Nematomas priešas - baimė atlaisvino savo gniaužtus tik tada, kai Linetės nosį pasiekė malonus keptos mėsos kvapas. Akimirksniu pamiršusi liepsnojančią pievą, feniksus ir net ją kankinančią pirofobiją, mergina pribėgo prie Kiriko ir Azūrės. Pastaroji pabaigusi pasakojimą apie ugnies paukštį pribėgo prie kepamos briedienos minutėlę ankščiau nei benražygė.

Dar nespėjus Kirikui užgesinti ugnies Azūrė puolė laužyti tvirtus kaulus. Regis, jos nei kiek negąsdino tai, kad nusidegins rankas arba pati pavirs gyvu fakelu.

Linetei stebint bendražygę susidarė įspūdis, kad šios rankos buvo daug stipresnės nei paprastų mirtingųjų ir žymiai atsparesnės ugniai. Kol demsė buvo paskendusi mintyse ir ieškojo dar daugiau skirtumų tarp merginos, galinčios pavirsti drakone ir paprastų seidlumiečių, Azūrė užbaigė savo sunkų darbą.

Tik tuomet, kai Azūrė ir Kirikas visiškai liepsnoms užgesus pasiėmė į rankas po gabalėlį keptos žvėrienos, Linetė pabudo iš sąstingio. Suradus kelią iš klaidaus minčių labirinto, mergina paėmė pirmą pasitaikiusį mėsos luitą ir prisidėjo prie valgytojų kompanijos.

Valgydama briedieną Linetė niekaip neįstengė prisiminti, kada paskutinį kartą teko ragauti taip puikiai iškeptą mėsą.

Kadangi žvėriena buvo minkšta ir gardi, nei vienas iš trejetuko neįstengė atrasti savyje jėgų jai atsispirti, kol dar nepersivalgė. O kai jau pasiekė tą ribą, kai skrandžiai buvo perpildyti, visi pasijuto mieguisti ir neatsispyrė norui pagulėti ant žolės.

Azūrė ir Kirikas užmigo kone akimirksniu, o štai Linetė užmerkusi ūmai tapusius švininiais akių vokus pajuto karštį. Tai buvo keista, nes vienintelis, kuriam pavyko priversti jausti temperatūros pokyčius šiuo metu ilsėjosi. O ji pati neregėjo prieš akis šmėkščiojančių prisiminimų fragmentų, kurie galėtų sukelti nemalonius jausmus. Bet nepaisant to, kad potyris buvo nemalonus, demsė neatsimerkė, nes po ilgų klajonių nors kartą norėjo pasimėgauti pasaulį apgaubusia beveik kurtinančia tyla ir ramybe.

Merginos norui nebuvo lemta išsipildyti, nes ūmai jos nosį pasiekė bjaurus dūmų dvokas. Akimirksniu įsijungus savisaugos instinktui, šviesiaplaukė per prievarta atsimerkė ir staigiai pašoko iš savo vietos. Nuo tokio staigaus judesio skrandis ėmė protestuoti. Susierzinusi Linetė buvo priversta luktelėti, kol staiga užslinkusi blogumo banga praeis.

Vos pasijutusi geriau pažvelgė į dešinę ir pastebėjo karštį ir dūmus skleidusius šaltinius.

Jie buvo keturiese. Kiekvienas padaro kūnas, primenantis žmogaus buvo apgaubtas liepsnų...

Ketvertuko šiurpą kelianti išvaizda priminė Nurisą, Agnisą, Vestą ir Pandorą. Brolius ir seseris, kurie sirijiečių mituose buvo praminti dėl savo ugningos išvaizdos ir raudonų akių ugnies demonais ir sielų valgytojais. Pastarasis pavadinimas atsirado iš demonų aklo tikėjimo, kad jei nepaklus Zereidei pavojingasis ketvertas suris jų sielas ir taip prasiilgins savo gyvenimą. Kadangi nei vienas sirijietis niekada nedrįso abejoti tiesa parašyta Sirijaus žvaigždės amžių pradžioje, tuo buvo priversti tikėti ir pati jauniausia jų rasė - demsai.

- Maistas,- pareiškė Nurisas, demonas, turintis trumpus, žvakės liepsnos atspalvio plaukus.

Jis liepsnojančia ranka parodė į ramiai miegančius Kiriką ir Azūrę.

Kiti trys padarai nežymiai linktelėjo, taip pritardami tam, kuris iš jų buvo viršiausias.

Ūmai antgamtinių padarų akys godžiai sužibo, o iš burnų pradėjo dribti baltai melsvas skystis. Keliems jo lašams užtiškus ant pievos, keli žolės lopinėliai sunyko lyg kas juos būtų apliejęs rūgštimi.

Tas nemalonus vaizdelis nei truputėlio Linetei nepridėjo pasitikėjimo savo jėgomis.

Mergina nežinodama, ko griebtis, kad ne tik pasipriešintų viduje augančiai baimei, bet ir išbadėjusiems demonams, nusigręžė nuo priešų ir priėjo prie savo bendražygių.

Linetė ilgai bandė juodu pažadinti, bet visos jos pastangos buvo bevaisės. Kažkokia jėga neleido Azūrei  ir Kirikui sugrįžti į realybę, ir jai padėti kovoti su priešais.

"Gal jie numirė ir aš likau šiame pasaulyje vienui viena?" - pamanė Linetė. "Kokius niekus čia paistau? Kaip galiu net išdrįsti galvoti apie tokius siaubingus dalykus?" - ūmai pakraupo mergina. "Nei Kirikas, nei Azūrė manęs nepaliko. Jie tik paprasčiausiai miega ir netrukus pabus."

Iki šio smalsiais žvilgsniais varstę demsę, padarai pagaliau nusprendė veikti. Kvartetas ūmai ėmė lyg pamišėliai kartoti hadar sum bai, amuerti. Linetė nežinojo, ką jie reiškė, bet įtarė, kad čia yra savotiškas mirties maldavimas leisti jiems suryti pasirinktųjų sielas.

Linetė įtariai dirstelėjo į savo priešus ir pastebėjo, kad šie stovėjo sudėję rankas lyg maldai ir užsimerkę. Kelias akimirkas paspoksojus į kažkokį transą panirusius padarus, ji vėl pažvelgė į Kiriką ir Azūrę. Tą pačią akimirka, kai išvydo, kaip judviejų sielos bandė ištrūkti iš kūnų, demsės gyslomis tekėjęs kraujas užvirė. Staiga širdį užvaldžiusi neapykanta išstūmė iš jos visą baimę.

- Liaukitės bandę išstumti Kiriko ir Azūrės sielas iš jų kūnų!- sušuko Linetė atsigręžusi į demonus

Išgirdę jos piktą balsą Nurisas, Agnisas, Vesta ir Pandora ūmai nutilo ir atmerkė akis.

- Nesutrukdysi pasiimti savo draugų dvasių,- nusivaipė prie Nuriso stovėjusi Vesta, kurios ilgos garbanos savo atspalviu priminė tekančią lavą. - Nenužudysi mūsų, nes netrukus tau vėl ims drebėti kinkos.

- Tu klysti,- iškošė pro dantis Linetė. - Šį kartą nesileisiu jos užvaldoma.

Nors ji nežinojo, ar ilgam pavyko užgniaužti baimę, bet desperatiškai vylėsi, kad turimo laiko pakaks sunaikinti priešus.

Apsimetę, kad negirdėjo jos ištartų žodžių, padarai sugrįžo tęsė savo pradėtą darbą. Jie vėl kartojo tą patį prašymą būtybei, kuri buvo viršesnė už bet kokį gyvą padarą.

Tuo tarpu nustojusios kovoti su kūnų traukomis sielos vėl ėmė bandyti ištrūkti į laisvę.

Mirtingieji turėjo patarlę kurioje buvo teigiama, kad nereikėtų nuvertinti savo priešo. Liepsnojančios dvasios pasielgusios būtent taip, kaip nereikėtų, padarė didelę klaidą.

Pasinaudojusi būtent tuo, kad demonai nesitikėjo, kad Linetė išdrįs pulti, iššaukė savo elementą ir įsakė užgesinti visus monstrus.

Mažyčiams vandens lašeliams lyg perlams ėmus kristi ant sirijiečių odos, jie ėmė šnypšti lyg įniršusios ir pasiruošusios spjaudytis kobros.

Mėlynojo elemento paveikti antgamtiniai padarai nebeturėjo jėgų kartoti hadar sum bai, amuerti ir toliau tęsti savo makabriško žaidimo.

Iš lėto mirštantys Nurisas, Agnisas, Vesta ir Pandora vis labiau gęstančiomis raudonomis akimis svaidė į savo žudikę žaibus. Jei kiekvienas jų persismelkęs neapykantos žvilgsnis būtų galėjęs atimti gyvybę, vandens valdytoja būtų mažiausiai tuziną kartų žuvusi.

Kai mirtis pasiglemžė legendinį kvartetą, Linetė atsigulė ant liepsnojančios pievos. Demsė vis dar nejautė ją gniuždžiusios pirofobijos, todėl galėjo nuoširdžiai džiaugtis savo mažytę, bet svarbia pergale prieš savo baime ir padarus, nešusius mirtį.

Gulėdama ant minkštos žolės mergina tikėjosi, kad dabar jau tikrai galės pailsinti smegenys ir pasimėgauti išsvajota tyla ir ramybe. Bet kur tau! Vos spėjus užsimerkti, pabudo kažkuris iš miegalių.

- Linete, gal žinai, iš kur atsirado ši pelenų krūvelė?- paklausė Kirikas žiūrėdamas į su lig kiekviena akimirka vis labiau ir labiau ūmai pakilusio vėjo mažinamas sielų valgytojų liekanų krūveles.