Kelias, vedantis į nežinomybę

8

Siuzana daugybę valandų save griaužė už tai, kad apimta melancholijos nesusitvardė ir pravirko ledainėje. Nors mergina smarkiai gailėjosi, jog laiku neužgniaužė jausmų ir klaikiai bijojo, kad apie tai, kas įvyko šeštadienį nesužinotų jos ilgaliežuviai ir mėgstantis iš kitų pasišaipyti klasiokai, bet iš visų jėgų stengėsi niekam neparodyti savo jausmų. Siuzanai atrodė, kad išsipasakojus tėvams, draugams ar gatvėje sutiktam nepažįstamajam, ji pasijus ne geriau, o tik blogiau, nes suaugusieji ims menkinti jos bėdas, o paaugliai tik juoksis.

Nors Siuzana labai nenorėjo su kuo nors atvirai kalbėtis apie vakarykštį įvykį ledainėje, bet devynias galybes kartų kūrė skirtingus atsiprašymo scenarijus. Kadangi ji jautėsi skolinga draugei atsiprašymą, kaupė drąsą. Kai merginai jau atrodė, kad pavyko nemažai jos sukaupti, ji nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga ir kol dar į širdį neįsileido baimės surinkti Linetės numerį.

Vos draugei pakėlus ragelį, Siuzana ketino prašyti atleidimo, kad vakar ją privertė jaustis nesmagiai, bet širdyje užgimusi drąsa pačiu netinkamiausiu momentu merginą apleido. Baimei vėl ėmus kaustyti širdį, ji taip ir neįstengė padaryti to, ką ketino. Kad jaustųsi mažiau kalta rudaplaukė įtikino save, kad dėl visko kaltas buvimas šalia Džano namų.

Viso pokalbio metu ji jautėsi tarytum ant adatų, todėl visai nenuostabu, kad šiam pasibaigus pajuto palengvėjimą.

Kelias akimirkas pasimėgavusi širdį užplūdusiu nuostabiu jausmu, mergina priėjo prie ūkanotą dangų primenančio dviaukščio pastato durų ir paspaudė pilkšvą skambutį. Vos išgirdus ausį rėžiantį garsą, merginą užplūdo jaudulys. Nors tas jausmas vertė jos širdį plakti smarkiau, šalčiui krėsti kūną ir prakaituoti rankas, bet tikino save, kad tai buvo ne baimė, o kažkoks apsėdimas. Taip kartais Siuzana vadindavo jausmą, kuris ją užplūsdavo, kai tikslas būdavo kone ranka pasiekiamas ir jai reikėdavo žengti paskutinį žingsnį. Tuomet širdy imdavo kirbėti abejonės, kojos pačios ją imdavo nešti atgal į komforto zoną, kurioje jautėsi saugi ir tuo pačiu apgailėtina, kad taip ir neįstengdavo įveikti savęs.

"Tačiau šį kartą viskas bus kitaip." - pamanė Siuzana. "Šiandien aš nebežengsiu atgal ir eilinį kartą nepasiduosiu."

Draskoma prieštaringų jausmų Siuzana vos įstengė prisiversti nepapustyti padų ir laukti, kol kuris nors iš Krusų atidarys duris. Kol ji bandė atgauti pusiausvyrą ir pažaboti savo priešus, kažkas pasuko raktą buvusį spynoje.

"Kelio atgal nebėra." - su lig ta mintimi atsidarė duris ir mergina pagaliau išvydo tą, su kuriuo norėjo susitikti.

Nors Siuzana daugybę kartų įsivaizdavo sceną, kurioje jie pirmą kartą pasikalbės vienas su kitu, tačiau niekuomet nemanė, kad realybė taip smarkiai skirsis nuo svajonių. Jos fantazijose viskas atrodė taip paprasta, o štai dabar matant, kad šviesus vaikino veidas buvo iškreiptas kančios, o sidabriškai pilkos akys - liūdnos ir paraudusios...

Mergina troško tiek daug pasakyti, bet nežinojo kaip visa tai išreikšti žodžiais ir nepastatyti ne tik savęs, bet ir Džano į nepatogią padėtį. Būtent dėl šios priežasties ji nutarė kol kas netarti nei žodžio, kitaip tariant viską atiduoti į likimo rankas.

Nežinodama, kokį žingsnį turėtų žvelgti, Siuzana žvelgė į liekno vaikino veidą ir bandė suvokti, kodėl jis šiandien nespinduliavo džiaugsmu, kuris lyg mažytė saulė, aplink kurią sukosi jos visata, sugebėdavo sušildyti, išsklaidyti visus debesis aptemdžiusius širdies horizontą. Nebejausdama šilumos mergina pajuto, kaip jos širdį pamažu aptraukė ledas. Nors viduje šalo ir leidosi liūdesiui bei skausmui ją savo glėbį paskandinti, bet išliko budri. Būtent tas budrumas ir neleido pro akis prasprūsti, kad Džano trumpi, smulkiai garbanoti aukso atspalvio plaukai netvarkingai styrojo į šalis, o sidabro spalvos rūbai, kuriuos vilkėjo vaikinas buvo sulamdyti. O tai Siuzanos manymu galėjo reikšti tik, kad jis ilgai verkė ir prieš miegą nepersirengė.

"Kas turėjo nutikti tokio siaubingo, kad jam visiškai nerūpėtų kaip atrodo?" - šis mintyse sau užduotas klausimas kažką merginos širdyje sujudino. Jis tarytum pastūmė kažkokią nematomą kliūtį neleidusią Siuzana prabilti ir privertė ją nebetylėti.

- Kas atsitiko?- vos ištarusi šį klausimą, mergina supyko ant savęs už tai, kad užuot pasirinkusi subtilumą ir atsargumą griebėsi tiesmukumo.

Siuzana buvo įsitikinusi, kad pagaliau pabudęs iš sąstingio Džanas sugrįš į vidų ir jai palei nosį užtrenks duris. Ji buvo taip stipriai įsitikinusi, kad jis nenorės dalintis savo skausmu, kad nei akimirkai nedrįso pagalvoti, kad viskas gali būti ir priešingai. Mergina suprato, kaip smarkiai klydo galvodama tik apie blogiausia tik tada, kai Džanas įveikęs juodu skyrusį atstumą, ją apkabino ir pravirko.

Iš pradžių Siuzanos širdį perskrodė nuostabos banga, vėliau šiai išblėsus jos skruostai paraudo. Merginą apėmęs drovumas netrukus pasitraukė ir ją užplūdo kitas jausmas. Jis buvo toks stiprus, kad privertė Siuzaną įsileisti į save svetimą skausmą ir jame paskęsti. Lėtai grimzdama į tamsą ji jautė, kad ir iš jos akių byrėjo ašaros.