Kelias, vedantis į nežinomybę

13

Siuzaną ir Džaną iš būsenos labai panašios į miegą pažadino tylus dainavimas. Nors merginai padaro atliekančio liūdną dainą balsas neatrodė hipnotizuojantis kaip žvejus viliojančių sirenų, jis buvo skambus ir spalvingas. Siuzana manė, kad būtent toks kaip nepažįstamosios balsas galėtų užkariauti žmonių širdis ir paversti ja žvaigžde. Ne ta, kurios šlovė greitai išblės, o ta, kuriai net palikus pasaulį, jos padaryti darbai bus prisimenami ne vieną šimtmetį.

Atmerkusi smaragdų žalumo akis, žemės valdytoja sunkiai atsistojo. Ūmai ji pajuto, kaip nutirpusį kūną pradėjo smaigstyti lyg mažos, švelnios adatėlės ar silpnos elektros bangos. Tas jausmas merginai priminė tą, kuris užplūsdavo, kai pabalę nuo ledinio vandens pirštai atgaudavo įprastą spalvą.

Palaukus, kol kūnas visiškai pabus iš sąstingio, Siuzana lėtai stūmėsi į priekį, nes kojos beveik nuolatos grimzdavo į kažką labai minkštą.

Ji po truputį stūmėsi pirmyn, kol pavargo nuo grumimosi su keistąja medžiaga ir sustojo pailsėti. Siuzana greitai alsuodama pažvelgė aukštyn ir pamatė beveik visiškai belapiame, panašiame į liepą medyje tupintį keistą paukštį. Rudaplunksnis sutvėrimas turėjo jaunos moters veidą ir liemenį. Siuzana kurį laiką nuostabos kupinomis akimis žvelgė į antgamtinį padarą, kol staiga prisiminė, kad kažkada mokykloje per istorijos pamoką, girdėjo mitą apie harpiją. Būtent todėl ir pamanė, kad toji būtybė galėjo būti ta pati pabaisa, kuri buvo minima graikų mitologijoje.

Netikėtai Siuzanos širdyje užgimė noras apžiūrėti antgamtinį padarą iš arčiau. Per jį žemės valdytoja pamišo, koks klampus buvo paviršius po jos kojomis ir pradėjo bėgti. Nenuskuodusi net poros metrų pajuto, kaip kojos įklimpo iki kelių.

Harpija išvydusi, kokia bėda ištiko merginą, liovėsi dainavusi. Ji pažvelgė žemyn tamsiai violetinėmis akimis ir kraupiai nusijuokė. Tas garsas labiau primenantis liūto riaumojimą nei juoką privertė Siuzanos odą pašiurpti.

Pasauliui paskendus beveik kurtinančioje tyloje, jaunos merginos veidas per kelias sekundes paseno keliais dešimtmečiais. Įvykus šiam protu nepaaiškinam pokyčiui, Siuzana ištraukė iš baltos masės kojas, o harpija nušoko nuo šakos ir plasnodama porą kartų už jos liauną kūną ilgesniais sparnais ėmė leistis žemyn.

Mitologinė būtybė skrisdama pažeme, jei tik taip galima vadinti erdvę, kuri nelabai buvo panaši į tvirtą pagrindą, aštriu pusmėnulio formos nagu brūkštelėjo merginai per kairįjį skruostą.

- Siuzana, kodėl iš tavo skruosto bėga kraujas?- ūmai išgirdusi susirūpinusi Džano balsą, mergina krūptelėjo iš netikėtumo.

"Na ir kvailė." - pamanė Siuzana niršdama ant savęs, kad užuot apsidžiaugusi, kad mylimasis yra šalia jos sugebėjo jo išgąsti. "Džanas yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuriuo galiu aklai pasitikėti. Tai, kodėl taip išsigandau jo balso?"

Prieš atsigręždama į auksaplaukį vaikiną, Siuzana ranka palietė sužalotą skruostą. Ji ši veiksmą atliko tik norėdama įsitikinti, kad ar nuo lamijos kraujo privertusio ją ir Džaną nužudyti gorgones, pradėjo gyti žaizda.

- Mane apdraskė harpija, kuri neseniai neseniai tupėjo ant medžio šakos,- nors tai buvo tiesa, net pačiai rudaplaukei šis atsakymas atrodė neįtikinamas.

- Harpija?- nusijuokęs perklausė Džanas. - Nors mūsų kelionės metu mačiau daugybę antgamtinių padarų, bet nepastebėjau jokios harpijos.

Jo ištarti žodžiai privertė merginos kraują užvirti. Niršdama, kad žmogus, palaikęs sunkiausiais gyvenimo momentais dabar netikėjo ja, pažvelgė žaibuojančiomis akimis tiesiai į mylimojo sielos veidrodį. Džanui nespėjus ištarti nei žodžio, ji nusigręžė nuo jo ir pažvelgė aukštyn. Šį kartą ji sau virš galvos neišvydo nei beveik visiškai plikos liepos nei moters trumpais, rudais pasišiaušusiais plaukais.

Ūmai paukštmoterės paliktai nago žymei nustojus mausti, Siuzana atitraukė nuo žaizdos krauju sutepta ranką.

- Siuzana, prašau, atleisk, kad juokiausi,- meldė Džanas. - Aš nežinau, kas man pasidarė... - jis švelniai palietė merginos petį, taip norėdamas atkreipti jos dėmesį į save, bet ši atšoko lyg nuplikyta.

- Tu po visko, ką mudu patyrėme netikėjai manimi,- Siuzanos balsas skambėjo nebe piktai, o liūdnai. - Kaip galėjai bent akimirkai suabejoti, kad sakau tiesą, jei nei sykio tau nemelavau?

- Aš turėjau būti atidesnis ir pastebėti tą padarą, kol jis nebuvo tavęs užpuolęs. Bet aš susimoviau ir lyg to būtų negana įskaudinau tave. Noriu ištaisyti savo klaidą, bet nežinau kaip tai padaryti.

Nors Siuzana suprato, kad jis nuoširdžiai gailėjosi, bet negalėjo atleisti. Ji jautė, kad jei dabar atsigręš, pratrūks ir sukels tikrą audrą. O ji nenorėjo, kad šis konfliktas virtų kažkuo stipresniu, kas priverstų juodu dar labiau susipykti, todėl nutarė pasišalinti. Pabūti viena, kol pasijaus geriau ir nebejaus kartėlio.

Noras išsisukti nuo didesnės nelaimės privertė ją judėti į priekį visiškai pamiršus, kad ši vieta smarkiai skyrėsi nuo visų kitų, kuriuose teko pabuvoti. Ir dar kartą pakliuvo į jos spąstus.

Šį kartą Siuzana Grac įklimpo iki juosmens.

Tada tapo nebe svarbu, kad ji buvo įskaudinta Džano žodžių ir dar visai neseniai troško vienatvės, kad galėtų nusiraminti, nes jos širdį sukaustė panika.

Mergina troško dar sykį išvysti dar kartą tą, dėl kurio nepasidavė tamsai ir kovojo pati su savo vidiniais demonais. Jai nerūpėjo ar pamačius jį vėl pajus pykti ar palengvėjimą. Svarbiausia buvo žinoti, kad ji ne viena.

"Turėjau pasilikti ir leisti prasiveržti emocijoms." - pamanė Siuzana beviltiškai žvelgdama į ją pamažu vis giliau į save gramzdinančia baltumą. "Tada bent būčiau turėjusi galimybę ištarti atleidžiu tau. O dabar teks mirti neramia sąžine."- nors mintis, kad teks palikti šį pasaulį buvo nepakeliama žemės valdytoja pažadėjo išlikti stipri ir neverkti. "Aš neverksiu, neverksiu, neverksiu..." - bandė ji įtikinti save pajutusi, kaip suspaudė širdį ir akis ėmė skaudėti nuo pastangų neišspausti net menkiausios ašarėlės.

Pajutusi, kad daugiau nepavyks išsilaikyti, Siuzana stipriai užmerkė akis ir pajuto, kaip pro užmerktus vokus ėmė trykšti ašaros.

Netrukus žemės valdytoja pajautė kaip kažkas ją švelniai ištraukė masės primenančios debesį.

Staiga širdį užplūdus palengvėjimui, mergina atsimerkė ir apkabino priešais ją stovėjusį vaikiną. Jis atsakė tuo pačiu, ir jiedu trumpam pamiršo viską pasaulyje.

- Tai, kas neseniai įvyko bus man pamoka, kad kaip kurių dalykų negalima atidėlioti,- drįso prabilti Siuzana, kai jie atšlijo vienas nuo kito tam, kad galėtų žvelgti į akis ir skęsti jų gelmėse. - Atleidžiu tau, nes žinau, kad nenorėjai manęs įskaudinti, o ir bet kuris kitas atsidūręs tavo vietoje netikėtų manimi. Juk nelengva patikėti tuo, kas mūsų gimtojoje planetoje neegzistuoja.

- Tiesa,- pritarė Džanas. - Dar visai neseniai netikėjau, kad kitame pasaulyje gali egzistuoti gyvybė, o dabar net nežinau ar netapsime antgamtinių padarų pietumis ir sulauksime rytojaus. Net jei ir pamatysime dar kartą tekančią saulę, tai dar nereiškia, kad būsime tie patys žmonės, kurie čia pateko.

Siuzana nenorėjo pripažinti, kad jis buvo teisus, nes ši tiesa per ne lyg gąsdino. Mergina žinojo, kad jei pripažins ją, kelio atgal nebebus ir ims bijoti ateities. Ne pačio prabėgsiančio laiko, o to, kuo jam bėgant taps.