Kelias, vedantis į nežinomybę

29

Jausdama, kaip žvarbus vėjas taršė šviesius plaukus ir šaltis skverbėsi pro permirkusius drabužius, Evelina mintimis sugrįžo į netolimą praeitį. Į akimirką, kai pasprukusi nuo mirties, sunkiai pakilo nuo kranto. Regėdama tai, ko ja niekuomet neįstengs pakeisti moteris liedama ašaras gailėjosi, kad atsipeikėjusi pasidavė norui dar kartą išvysti Tapasijų ir ryžosi sugrįžti į ledo olą. Bet daugiausiai skausmo suteikė ne pats troškimas, o tai, kad įžengusi į šaltąją slėptuvę ji neišvydo ne tik Tapasijaus, bet ir Ksaros.

- Jeigu būčiau žinojusi, kad mano nepavykęs atsisveikinimas su juo sukels tiek daug skausmo, tai nebūčiau čia grįžusi,- tarė virpančiu balsu šviesiaplaukė sugrįžusi į dabartį. - Nebūčiau tiek ilgai kovojusi, o iš kar pasidavusi mirčiai. Tuomet nereikėtų kęsti šio skausmo, draskančio krutinę.

Vienatvė ir širdį bei sielą deginantis skausmas ir stingdantis šaltis. Sėdėdama ant sidabru tviskančio ledo. Evelina bandė apsiprasti su šiais savo gyvenimo palydovais, kurie neapleis jos iki pat paskutinės akimirkos. Pabaigos, kuri nebus tokia, kokios dar visai neseniai tikėjosi širdy įsiplieskus vilties kibirkštėlei.

"Ką aš bandžiau apgauti? Save ar visatą?" - mąstė Evelina žvelgdama į savo pabalusius ir nejautrius it lavono pirštus. "Jeigu Tapasijus būtų čia pasilikęs, nebūčiau galėjusi su juo atsisveikinti. Būčiau pasilikusi ir lyg kvailė patikėjusi, kad meilė gali padėti atsikratyti vidinės tamsos."

Ūmai kažkas moters viduje sukilo ir ji savo sustirusį nuo šalčio kūną privertė pakilti nuo šalto pagrindo.

- Ei, aš čia!- suriko iš visų jėgų Evelina trokšdama, kad jos vargana egzistencija pagaliau pasibaigtų ir daugiau nebereikėtų kęsti to sielą luošinančio skausmo. - Privertei mane atsižadėti visko, kas teikė viltį, džiaugsmą ir norą gyventi. Tai dabar pasiimk ir mano gyvybę!- Evelina pajuto, kaip nuo rėkimo ėmė skaudėti gerklę. - Prašau, leisk man išnykti,- paskutinius žodžius ji ištarė daug tyliau nei norėjo.

 Vėl iš degančių ir paraudusių mėlynų akių pabirus ašaroms, Evelina išgirdo, kaip kažkas tūnojęs oloje pradėjo greitai ir garsiai bėgti. Tas garsas moterį privertė pabusti iš sąstingio ir atsisukti į tą pusę, iš kurios jis sklido. Bet kuri kita būtybė išgirdusi, kaip kažkokiam padarui artėjant drebėjo žemė būtų paklaikusi iš baimės, bet Evelina nusišypsojo. Ji jautėsi laiminga, kad pagaliau jos kančios pasibaigs.

Apsvaigusi nuo stipraus jausmo lyg nuo narkotiko, moteris su nekantrumu laukė, kol pasirodys jos būsimas žudikas. O kai galiausiai jis priartėjo tiek, kad Evelina galėjo kone ranka paliesti jo šiurkščią ledo spalvos odą, jos veido išraiška iš džiaugsmingos tapo liūdna. Moteris troško nusisukti nuo stegozaurą, primenančio padaro. Nematyti jo tamsiai rudų akių, kurios dar visai neseniai žvelgė susižavėjimo kupinu žvilgsniu ir vertė jaustis neįprastai ir trokšti atsižadėti mirties. Bet ji negalėjo nusisukti, nes kūnas atsisakė paklusti.

Kol moteris į spoksojo į dinozaurą, šis tyčia stengėsi išvengti jos žvilgsnio, nes būgštavo, kad į širdį prasibraus nepageidaujami jausmai ir tuomet jo planas nueis šuniui ant uodegos. O kai tai nutiks, žmonės sugriovę gyvenimą suras jį ir nužudys moterį, sugebėjusią sušildyti seniai atsižadėjusio antgamtinio padaro širdį.

"Jau geriau pats nužudysiu Eveliną nei leisiu tiems niekšams ją kankinti arba priversti jos organizmą mutuoti taip, kad virstų vienu iš mūsų. Pavidalų keitikų, turinčių pusę paros praleisti pavirtusiais šaltakraujais žvėrimis."- pamanė Tapasijus.

Nenorėdamas matyti, kaip viskas pasibaigs, padaras nusisuko. Jis leido savo uodegai plaikstytis į šalis, kol nusprendė, kad atėjo laikas pasinaudoti ant jos galiuko buvusiu aštriu lyg skustuvo ašmenys dygliu, kad užbaigtų savo juodą darbą.

Evelina nejautriais pirštais palietė savo degte degantį kaklą, nes tikėjosi, kad šis prisilietimas bent šiek tiek sumažins ūmai ją užplūdusį ir su lyg kiekvieną akimirka vis stiprėjantį skausmą. Bet tai nei kiek nepadėjo. Gėla ir toliau draskė kiekvieną jos ląstelę.

Kai moteris prarado viltį, kad skausmas išblės ir nesijaus taip lyg su kiekvieną akimirka iš naujo dūžtančiai širdžiai merdėtų ir jos siela bei kūnas, atplėšė ledines rankas nuo savo odos. Tą pačią akimirką jos liemenį apsivijo dinozauro uodega, o dyglys susmigo į nugarą.

~*~*~*~*

Nors širdis sruvo krauju, o noras pravirkti ir pasiduoti už skausmui buvo labai stiprus, dinozauras jam nepasidavė. Jis kovojo su nematomu priešu, kad galėtų išvaduoti iš šio pasaulio kančių savo visuomet pasmerkta klaidžioti savo mažame įsivaizduojamame pasaulyje seserį ir vėliau pats nusižudyti.

Tik tuomet, kai širdis nustos krūtinėj plakti, o akys neberegės nieko išskyrus akliną tamsą, jis pagaliau bus laisvas ne tik nuo tėvų, bet ir košmarų, kuriuos sapnuodavo kasnakt.